Kartą, kai tu nusijuokei...

Photo by David Núñez on Unsplash

- Žinai, kada aš nusprendžiau būti kartu su tavimi? - netikėtai Moters paklausė šalia jos gulintis Vyras.
Moteris patogiai įsitaisė lovoje, jaukiai susisupo į užklotą:
- Kada? - paklausė kiek abejingai. - Nors pala, žinau: kai pamatei mane ant podiumo.
- Ne, - švelniai atsakė Vyras, - kai tave pamačiau ant podiumo, aš tik užsimaniau su tavimi permiegoti.
- Chm..., - nutęsė Moteris.
- Pameni, kai vieną vakarą, lyjant lietui mes pasislėpėme viename mažame italų restoranėlyje?
- Taip, pamenu, - svajingai nutęsė Moteris.
- Ir mes tada sėdėjome sušlapę, tačiau laimingi, - intriguojančiai tęsė Vyras. - Tu tada užsisakei spagečių su jūros gėrybėmis.
- Taip, - Moteris nustebusi pakėlė antakius, tačiau ir toliau įdėmiai, kiek pasisukusi šonu, nematydama Vyro akių klausėsi ramaus ir švelnaus vyriško balso.
- Tu buvai labai išalkusi, kišai spagečius į burną įrankių ir pirštų pagalba, išsitepei žandus ir net išsitaukavai plaukus. Po to tu pažvelgei į veidrodį ir garsiai nusijuokei... Šį žavų, stebuklingą juoką pamenu iki šiol. Jame jautėsi tikras moteriškumas, kažkokią jaudinanti viltis ir laimės nuojauta. Jis apkerėjo mane, aš visas sustingau, kraujas plūstelėjo man į galvą ir  tada supratau, kad noriu, jog moteris, kuri sugeba taip juoktis, visada būtų šalia manęs. Tada aš tvirtai apsisprendžiau, kad darysiu viską, jog mudu amžinai būtume kartu.
Moteris tylėjo. Vyras taip pat. Po minutėlės moteris tyliai, tačiau labai švelniai paklausė:
- O tu ar žinai, kada su tavimi būti nusprendžiau aš?
- Ne, - nedrąsiai atsakė Vyras.
- Prieš porą sekundžių. Iki tol aš dar truputį abejojau...

Paruošė Saulius Veržikauskas