Nepagražinta tiesa apie tarybinių laikų girą
Vos ne kiekvieną dieną internete randu nostalgiškas nuotraukas ir dar nostalgiškesnius komentarus apie tarybinių laikų GIRĄ. Geltoną statinę, kadaise atvežamą į Laisvė alėją, ties „Lietuviškais patiekalais“, prisimenu ir aš, tuometinio Kauno svečias iš Jurbarko. Pamenu, buvo labai karšta, su tėčiu stovėjome gana greitai judančioje eilėje (o kaip gi be eilių?), o po to iš storabriaunių bokalų gėrėme šaltą, neįtikėtinai skanų tamsų gėrimą. Tėčio žvilgsnis ilgesingai klaidžiojo aplinkui, tačiau pilstomo alaus, pamenu, nebuvo, todėl gira skani buvo ir jam. Beje, gira būdavo gana pigi: mažas puodelis kainuodavo 3 kapeikas, puslitrinis bokalas – 6. Galėdavai laisvai atsinešti trilitriaką ir už 36 kapeikas prisipildyti.
Anų laikų giros skonį šiandien objektyviai vertinti gana sunku, nes jis liko tik prisiminimuose, o, kaip žinoma, jaunystėj (vaikystėj) ir žolė vešlesnė žėlė, ir dangus žydresnis buvo... Prisiminimai prisiminimais ir lieka, o mes pabandykime sužinoti, kaip ten su ta gira viskas buvo iš tikrųjų.
Mūsų 80 – aisiais metais ragautos giros receptas Tarybų Sąjungoje buvo sukurtas dar 30 – aisiais dvidešimtojo amžiaus metais. Gira tuometinėje bekraštėje šalyje buvo gaminama ir anksčiau, tačiau skirtinguose regionuose šio gėrimo receptai skyrėsi, tad apie vienodą skonį kalbėti neverta.
Tačiau vieną dieną buvo nuspręsta šią „netvarką“ pažaboti. O kaipgi kitaip? Tais laikais bet kokiam gaminiui, maistas tai būtų, pramoninė prekė ar gėrimas, buvo reikalingas bendras visai šaliai GOST – as. GOST – valstybinis standartas. Keisti jį – sau duobę kasti, kilpą ant kaklo nertis... Tačiau nebijokite, ne viskas taip baisu buvo.
Giros gamyba buvo suskirstyta į dvi stadijas. Poroje dešimčių įmonių (o tai gana mažas kiekis tokioje didelėje šalyje) buvo gaminama standartizuota giros misa. Tai buvo tam tikras kukurūzų, rugių ir miežių buljonas. O pačią girą, naudojant jau „standartizuotą“ misą, gamino šimtai alaus kombinatų. Kad nevežioti skystos misos, ji buvo tirštinama ir pas giros gamintojus atkeliaudavo misos koncentratas.
Girą buvo nuspręsta gaminti tik šiltuoju metų laiku, tad šis gėrimas patapo super sezoniniu produktu.
Giros gamybos technologija buvo gana paprasta: į atvirą talpą supildavo giros misą, cukrų, mieles ir vandenį. Po to šis mišinys visą parą rūgdavo.
Rūgimo procesas būdavo nekontroliuojamas, apie proceso standartizavimą ar temperatūros reguliavimą niekas net nesusimąstydavo. Kubilas, kuriame buvo rauginama gira, būdavo pagamintas arba iš aliuminio, arba iš juodojo metalo, o pats rūgimo procesas vyko atvirai, tad patalpoje esantys mikrobai galėdavo laisvai patekti į gėrimą ir ten gana komfortiškai įsitaisyti. Dėl skirtingų mikroklimatų, netgi laikantis visų GOST – o standartų, kiekviena gamykla pagamindavo skirtingo skonio girą.
Kai gira jau būdavo ruošiama išpilstymui, ją “šviesindavo”, tai yra, filtruodavo, po to likusioms kietosioms dalelėms leisdavo nusistovėti, nusėsti į dugną. Po to tiesiai prie kubilo pajungdavo žarną ir gira būdavo pumpuojama į autocisternas. Šios, savo ruožtu, būdavo išvežiojamos į “derlingas” vietas, kuriose būdavo didžiausios ištroškusių piliečių sankaupos. Girą reikėdavo parduoti per vieną – dvi dienas, nes nekontroliuojamas rūgimas tęsėsi , o giroje ir toliau sėkmingai vystėsi bei dauginosi begalės rūgimo proceso ir pervežimo metu “priviliotų” mikrobų, be to gėrimas gana greitai išsikvėpdavo.
Automatinis rūgimui naudojamų talpų valymas tada neegzistavo. Išpilsčius girą, į kubilą įlipdavo žmogus ir spec. instrumento, tai yra, švabros, pagalba rankiniu būdu viską išplaudavo. Po to iš karto buvo supilamos žaliavos ir vanduo sekančiai giros partijai.
Reziumė: gira tarybiniais laikais buvo nestabilaus skonio ir nevienodos kokybės. Tai reiškia, kad kiekviena gamykla, nežiūrint į GOST –ą, gamindavo unikalią girą. Kartais šis unikalumas būdavo gana pavojingas žmonių sveikatai, nes rūgimo procesas atvirame inde yra nekontroliuojamas ir nežinia, kas gali gautis, ten papuolus įvairioms bakterijoms iš aplinkos. Taip pat iki šiol sklando pasakojimai, apie giros kubiluose nuskendusius pacukus, kates ir net girtus sargus.
Tokią girą pilstyti į butelius buvo neįmanoma. Na, nebent kas nors pageidautų putojančių fejerverkų: nekontroliuojamai rūgstantis gėrimas įveiktų net ir stipriausią stiklinę sienelę, jau nekalbant apie kokį nors kamštį.
Taigi, tokią štai neužmirštamo skonio girą gėrėme niūriais tarybiniais laikais.
Bet man ana gira vis tiek buvo pati skaniausia…
Anų laikų giros skonį šiandien objektyviai vertinti gana sunku, nes jis liko tik prisiminimuose, o, kaip žinoma, jaunystėj (vaikystėj) ir žolė vešlesnė žėlė, ir dangus žydresnis buvo... Prisiminimai prisiminimais ir lieka, o mes pabandykime sužinoti, kaip ten su ta gira viskas buvo iš tikrųjų.
Mūsų 80 – aisiais metais ragautos giros receptas Tarybų Sąjungoje buvo sukurtas dar 30 – aisiais dvidešimtojo amžiaus metais. Gira tuometinėje bekraštėje šalyje buvo gaminama ir anksčiau, tačiau skirtinguose regionuose šio gėrimo receptai skyrėsi, tad apie vienodą skonį kalbėti neverta.
Tačiau vieną dieną buvo nuspręsta šią „netvarką“ pažaboti. O kaipgi kitaip? Tais laikais bet kokiam gaminiui, maistas tai būtų, pramoninė prekė ar gėrimas, buvo reikalingas bendras visai šaliai GOST – as. GOST – valstybinis standartas. Keisti jį – sau duobę kasti, kilpą ant kaklo nertis... Tačiau nebijokite, ne viskas taip baisu buvo.
Giros gamyba buvo suskirstyta į dvi stadijas. Poroje dešimčių įmonių (o tai gana mažas kiekis tokioje didelėje šalyje) buvo gaminama standartizuota giros misa. Tai buvo tam tikras kukurūzų, rugių ir miežių buljonas. O pačią girą, naudojant jau „standartizuotą“ misą, gamino šimtai alaus kombinatų. Kad nevežioti skystos misos, ji buvo tirštinama ir pas giros gamintojus atkeliaudavo misos koncentratas.
Girą buvo nuspręsta gaminti tik šiltuoju metų laiku, tad šis gėrimas patapo super sezoniniu produktu.
Giros gamybos technologija buvo gana paprasta: į atvirą talpą supildavo giros misą, cukrų, mieles ir vandenį. Po to šis mišinys visą parą rūgdavo.
Rūgimo procesas būdavo nekontroliuojamas, apie proceso standartizavimą ar temperatūros reguliavimą niekas net nesusimąstydavo. Kubilas, kuriame buvo rauginama gira, būdavo pagamintas arba iš aliuminio, arba iš juodojo metalo, o pats rūgimo procesas vyko atvirai, tad patalpoje esantys mikrobai galėdavo laisvai patekti į gėrimą ir ten gana komfortiškai įsitaisyti. Dėl skirtingų mikroklimatų, netgi laikantis visų GOST – o standartų, kiekviena gamykla pagamindavo skirtingo skonio girą.
Kai gira jau būdavo ruošiama išpilstymui, ją “šviesindavo”, tai yra, filtruodavo, po to likusioms kietosioms dalelėms leisdavo nusistovėti, nusėsti į dugną. Po to tiesiai prie kubilo pajungdavo žarną ir gira būdavo pumpuojama į autocisternas. Šios, savo ruožtu, būdavo išvežiojamos į “derlingas” vietas, kuriose būdavo didžiausios ištroškusių piliečių sankaupos. Girą reikėdavo parduoti per vieną – dvi dienas, nes nekontroliuojamas rūgimas tęsėsi , o giroje ir toliau sėkmingai vystėsi bei dauginosi begalės rūgimo proceso ir pervežimo metu “priviliotų” mikrobų, be to gėrimas gana greitai išsikvėpdavo.
Automatinis rūgimui naudojamų talpų valymas tada neegzistavo. Išpilsčius girą, į kubilą įlipdavo žmogus ir spec. instrumento, tai yra, švabros, pagalba rankiniu būdu viską išplaudavo. Po to iš karto buvo supilamos žaliavos ir vanduo sekančiai giros partijai.
Reziumė: gira tarybiniais laikais buvo nestabilaus skonio ir nevienodos kokybės. Tai reiškia, kad kiekviena gamykla, nežiūrint į GOST –ą, gamindavo unikalią girą. Kartais šis unikalumas būdavo gana pavojingas žmonių sveikatai, nes rūgimo procesas atvirame inde yra nekontroliuojamas ir nežinia, kas gali gautis, ten papuolus įvairioms bakterijoms iš aplinkos. Taip pat iki šiol sklando pasakojimai, apie giros kubiluose nuskendusius pacukus, kates ir net girtus sargus.
Tokią girą pilstyti į butelius buvo neįmanoma. Na, nebent kas nors pageidautų putojančių fejerverkų: nekontroliuojamai rūgstantis gėrimas įveiktų net ir stipriausią stiklinę sienelę, jau nekalbant apie kokį nors kamštį.
Taigi, tokią štai neužmirštamo skonio girą gėrėme niūriais tarybiniais laikais.
Bet man ana gira vis tiek buvo pati skaniausia…
Post a Comment