Kadaise “Daktarišką” dešrą norėta pavadinti “Stalino” dešra. Produkto istorija
Guaro derva, mėsos substratas, emulsija, kvietiniai miltai, kraujo plazma, sojos baltymai, tero derva, perdirbti euchema jūros dumbliai, pentanatrio trifosfatas, natrio polofosfatas, natrio eritorbatas, gliokono – delta – laktonas, tirštikliai E 412, E 407a, E 417…
Manot, pateikiu nuodų receptą, kurio pagalba nuodijami pacukai ir tarakonai?
Ne… Tai medžiagos, kurios dedamos į šiuolaikines virtas dešras. Žinoma, ten dar papuola ir mėsos, tačiau žinomi atvejai, kaip, pavyzdžiui, iš Lenkijos atgabentoje virtoje dešroje mėsos nerasta nei 1 procento.
Rinkoje egzistuoja aukščiausios, pirmos ir antros rūšies virtos dešros. Jų sudėtis gali skirtis labai smarkiai, tačiau visose jose naudojama bent dalis aukščiau išvardintų ingredientų, o dar galima rasti ir tokių, kuriuos geriau iš karto žymėti į E raidelėmis, nes tikrieji jų pavadinimai sunkiai perskaitomi arba sukelia gilią depresiją ir pagrįstą abejonę dėl mūsų civilizacijos išlikimo.
Tačiau taip buvo ne visada. Ar galite patikėti, kad kažkada buvo tokie laikai, kai į virtą dešrą buvo dedama tik mėsa, druska ir prieskoniai? Neįtikėtina? Tad, pasinerkime į istoriją, į tuos jau mano anksčiau minėtus “gūdžius tarybinius laikus” ir išgirskime gerąją žinią apie DAKTARIŠKĄ DEŠRĄ.
Kaip smarkiai tarybinė maisto pramonė nesigirtų, tačiau idėja gaminti virtas dešras, sosiskas, sardeles, ledus, fasuoti pieną, buvo pasiskolinta iš vienos žiauriausių kapitalizmo irštvų – JAV.
Po 1930 metų, kai Lietuvos parduotuvių vitrinose kabėjo įvairiausių rūšių ir skonių rūkyti bei džiovinti mėsos gaminiai, kai bekonai būdavo eksportuojami net į Angliją, o per šventes tarnautojai tiesiog privalėjo pirkti vietinius paukščius ir tokiu būdu realiai pagelbėti savąjam žemės ūkiui, didžioji tarybinė šalis gyveno tarsi didžiausio nederliaus sąlygomis. Trūko visko, ypač mėsos. Pramonė, be abejo, vietoje nestovėjo, septinmyliais žingsniais žengė į priekį, tačiau, kaip nebūtų keista, darbininkai vis dar norėdavo valgyti.
O juk komunizmo statytojai turėjo būti stiprūs ir tvirti! Ko jiems trūko, susivokti nesunku: baltymų.
Tad 1936 m. balandžio 29 dieną TSRS maisto pramonės liaudies komisaras A. Mikojanas pasirašo įsaką dėl kelių virtų dešrų rūšių gamybos. Ypatingą vietą užėmė tam tikra dešros rūšis, kuri buvo skirta “asmenų, nukentėjusių pilietiniame kare ir nuo caro režimo, sveikatos gerinimui”. Šia dešros rūšimi buvo planuojama aprūpinti sanatorijas, gydyklas bei ligonines.
Prie šio produkto sudėties dirbo geriausi šalies specialistai, gydytojai, mokslininkai. Kaip visada, dešra turėjo savo GOSTą. Taigi, pagal “ГОСТ 23670-79” receptūrą, šimte kilogramų aukščiausios rūšies daktariškos dešros privalėjo būti 25 kg aukščiausios rūšies jautienos, 70 kg pusriebės kiaulienos, 3 kg kiaušinių arba melanžo, 2 kg sauso karvių pieno miltelių (pilno riebumo arba nuriebintų). Faršas būdavo gaminamas tik iš šviežios mėsos ir buvo malamas du kartus. Prieskoniams buvo naudojama druska, cukrus arba gliukozė, maltas muskato riešutas arba kardamonas. Aštrių prieskonių naudoti nebuvo galima.
Sklando gandai, kad dešrą norėta pavadinti “Stalino”. Tačiau recepto autoriai gana greitai susivokė, kad žodžių “Stalino” ir “dešra” derinys skamba gana dviprasmiškai, o NKVD tokį pavadinimą suprastų vienareikšmiškai, todėl buvo sugalvotas mums visiems iki šiol įprastas pavadinimas – “daktariška”.
Iki pat 50 – ųjų metų dešros kokybė bei sudėtis nekito. Žinoma, skirtingi mėsos kombinatai gamino kiek skirtingą produktą, nes skirdavosi žaliavų kokybė, o taip pat nemažą reikšmę gaminio skoniui turėjo ir darbuotojų patirtis, meistriškumas.
Kas įdomiausia ir, ko gero, įmanoma tik “tarybinėse” šalyse, parduotuvėse dešra buvo pardavinėjama pigiau už savikainą. “Daktariškos” dešros kilogramas kainavo 2 rublius ir 20 kapeikų. Už tuos pačius pinigus tais laikais buvo galima nusipirkti: 220 degtukų dėžučių; 11 porcijų plombyro ledų vafliniuose kaušeliuose; 10 pakelių papirosų “Беломорканал”. Noriu pasakyti, kad dešros kaina buvo gana prieinama bet kuriam tų laikų dirbančiąjam. Oi, pamiršau patikslinti, kad tais laikais nedirbančiųjų nebuvo…
Dešros kokybė pradėjo kisti tik apie 70 – uosius metus, kai šalyje prasidėjo įvairios žemės ūkį liečiančios reformos. Būtent tada buvo leista į dešrą dėti iki 2% miltų arba krakmolo.
Ir, be abejo, auksiniai daktariškos dešros laikai baigėsi su TSRS sugriūvimu. Mėsos kombinatai šį brendą naudoja ir toliau, tačiau pačio produkto sudėtis pakitusi, kartais net neatpažįstama.
Jei dabar ir toliau perkate daktarišką dešrą, turėtumėte žinoti, kad joje nėra nieko bendro su dešra, gaminta tarybiniais laikais. Na, nebent malonūs prisiminimai.
Saulius Veržikauskas
Manot, pateikiu nuodų receptą, kurio pagalba nuodijami pacukai ir tarakonai?
Ne… Tai medžiagos, kurios dedamos į šiuolaikines virtas dešras. Žinoma, ten dar papuola ir mėsos, tačiau žinomi atvejai, kaip, pavyzdžiui, iš Lenkijos atgabentoje virtoje dešroje mėsos nerasta nei 1 procento.
Rinkoje egzistuoja aukščiausios, pirmos ir antros rūšies virtos dešros. Jų sudėtis gali skirtis labai smarkiai, tačiau visose jose naudojama bent dalis aukščiau išvardintų ingredientų, o dar galima rasti ir tokių, kuriuos geriau iš karto žymėti į E raidelėmis, nes tikrieji jų pavadinimai sunkiai perskaitomi arba sukelia gilią depresiją ir pagrįstą abejonę dėl mūsų civilizacijos išlikimo.
Tačiau taip buvo ne visada. Ar galite patikėti, kad kažkada buvo tokie laikai, kai į virtą dešrą buvo dedama tik mėsa, druska ir prieskoniai? Neįtikėtina? Tad, pasinerkime į istoriją, į tuos jau mano anksčiau minėtus “gūdžius tarybinius laikus” ir išgirskime gerąją žinią apie DAKTARIŠKĄ DEŠRĄ.
Kaip smarkiai tarybinė maisto pramonė nesigirtų, tačiau idėja gaminti virtas dešras, sosiskas, sardeles, ledus, fasuoti pieną, buvo pasiskolinta iš vienos žiauriausių kapitalizmo irštvų – JAV.
Po 1930 metų, kai Lietuvos parduotuvių vitrinose kabėjo įvairiausių rūšių ir skonių rūkyti bei džiovinti mėsos gaminiai, kai bekonai būdavo eksportuojami net į Angliją, o per šventes tarnautojai tiesiog privalėjo pirkti vietinius paukščius ir tokiu būdu realiai pagelbėti savąjam žemės ūkiui, didžioji tarybinė šalis gyveno tarsi didžiausio nederliaus sąlygomis. Trūko visko, ypač mėsos. Pramonė, be abejo, vietoje nestovėjo, septinmyliais žingsniais žengė į priekį, tačiau, kaip nebūtų keista, darbininkai vis dar norėdavo valgyti.
O juk komunizmo statytojai turėjo būti stiprūs ir tvirti! Ko jiems trūko, susivokti nesunku: baltymų.
Tad 1936 m. balandžio 29 dieną TSRS maisto pramonės liaudies komisaras A. Mikojanas pasirašo įsaką dėl kelių virtų dešrų rūšių gamybos. Ypatingą vietą užėmė tam tikra dešros rūšis, kuri buvo skirta “asmenų, nukentėjusių pilietiniame kare ir nuo caro režimo, sveikatos gerinimui”. Šia dešros rūšimi buvo planuojama aprūpinti sanatorijas, gydyklas bei ligonines.
Prie šio produkto sudėties dirbo geriausi šalies specialistai, gydytojai, mokslininkai. Kaip visada, dešra turėjo savo GOSTą. Taigi, pagal “ГОСТ 23670-79” receptūrą, šimte kilogramų aukščiausios rūšies daktariškos dešros privalėjo būti 25 kg aukščiausios rūšies jautienos, 70 kg pusriebės kiaulienos, 3 kg kiaušinių arba melanžo, 2 kg sauso karvių pieno miltelių (pilno riebumo arba nuriebintų). Faršas būdavo gaminamas tik iš šviežios mėsos ir buvo malamas du kartus. Prieskoniams buvo naudojama druska, cukrus arba gliukozė, maltas muskato riešutas arba kardamonas. Aštrių prieskonių naudoti nebuvo galima.
Sklando gandai, kad dešrą norėta pavadinti “Stalino”. Tačiau recepto autoriai gana greitai susivokė, kad žodžių “Stalino” ir “dešra” derinys skamba gana dviprasmiškai, o NKVD tokį pavadinimą suprastų vienareikšmiškai, todėl buvo sugalvotas mums visiems iki šiol įprastas pavadinimas – “daktariška”.
Iki pat 50 – ųjų metų dešros kokybė bei sudėtis nekito. Žinoma, skirtingi mėsos kombinatai gamino kiek skirtingą produktą, nes skirdavosi žaliavų kokybė, o taip pat nemažą reikšmę gaminio skoniui turėjo ir darbuotojų patirtis, meistriškumas.
Kas įdomiausia ir, ko gero, įmanoma tik “tarybinėse” šalyse, parduotuvėse dešra buvo pardavinėjama pigiau už savikainą. “Daktariškos” dešros kilogramas kainavo 2 rublius ir 20 kapeikų. Už tuos pačius pinigus tais laikais buvo galima nusipirkti: 220 degtukų dėžučių; 11 porcijų plombyro ledų vafliniuose kaušeliuose; 10 pakelių papirosų “Беломорканал”. Noriu pasakyti, kad dešros kaina buvo gana prieinama bet kuriam tų laikų dirbančiąjam. Oi, pamiršau patikslinti, kad tais laikais nedirbančiųjų nebuvo…
Dešros kokybė pradėjo kisti tik apie 70 – uosius metus, kai šalyje prasidėjo įvairios žemės ūkį liečiančios reformos. Būtent tada buvo leista į dešrą dėti iki 2% miltų arba krakmolo.
Ir, be abejo, auksiniai daktariškos dešros laikai baigėsi su TSRS sugriūvimu. Mėsos kombinatai šį brendą naudoja ir toliau, tačiau pačio produkto sudėtis pakitusi, kartais net neatpažįstama.
Jei dabar ir toliau perkate daktarišką dešrą, turėtumėte žinoti, kad joje nėra nieko bendro su dešra, gaminta tarybiniais laikais. Na, nebent malonūs prisiminimai.
Saulius Veržikauskas
Post a Comment