Bedievio sapnas apie Dievą

Photo by Artur Dziuła on Unsplash

Šiąnakt sapnavau dar įdomiau. Turėjau susitikimą su Dievu.

Taip, jis iš tikrųjų toks malonus seniokas, žilais plaukais, sidabrine, ilga barzdele.

 -  Sveiki,  -  pasisveikinau visas išsišiepęs.

 -  Labukas,  -  ramiai, žydromis akimis pažvelgė į mane Dievas.

 -  Aš… aš nežinau, kaip čia papuoliau, bet noriu iš karto pasakyti, kad Žemėje į jus netikėjau.   

 -  Tai ir šaunu, kad netikėjai,  -  vėl ramiai atsakė malonusis senelis,  -  dabar matai, kaip viskas yra iš tikrųjų? Aš esu.

 -  Na taip, dabar matau,  -  veblenau sutrikęs,  -  o kas dabar man bus?

 -  O ko tu tikiesi?

 -  Na, teismo ten, pragaro kančių ir panašiai…

 -  O kam?  -  nustebo Dievas.

 -  Juk negeras buvau, nuodėmingas, netikintis, mėgau ir dūmą patraukt, ir bokalą pakelt, labai moterys patiko, automobiliai…

 -  Dabar tu Čia, o ne Ten. Gausi tokį gyvenimą, kokį sugebėsi susikurti. Eik, susipažink su aplinka, dairykis, domėkis ir gyvenk!

 -  Ir tai viskas? Manęs nelaukia jokios bausmės, kančios, velniai?

 -  Ir vėl tos pasakos…  -  tyliai sumurmėjo Dievas, po to jau garsiai ištarė,  -  eik, nebijok!

Nusiraminau ir kiek įsidrąsinau. Tuo labiau, kad Dievulis atrodė toks malonus, simpatiškas, geranoriškas, nors jutau nuo jo sklindančią man nežinomą jėgą, kuriai neįmanoma priešintis. Nutariau paklausti tai, kas mane visada labai stebindavo tikinčiųjų elgsenoje: apie maldas.

 -  Atleiskite… Gal galėčiau užduoti klausimą?

 -  Klausk.

 -  Aš apie maldas… Pažinojau žmones, kurie labai daug melsdavosi, tačiau labai sunkiai gyveno, skurdo, netgi neturėdavo ko užvalgyti. O va, kiti, bedieviai, tačiau turtingi, naudojosi visomis pasaulio gėrybėmis… Kaip čia su tomis maldomis? Jūs padedate besimeldžiantiems?

 -  Kai kuriems padedu,  -  ramiai atsakė Dievas.

 -  O kam būtent?  -  pasidarė dar įdomiau.

 -  Na, čia nuo daug ko priklauso… Jei žmogus ko nors labai trokšta, meldžiasi, tačiau realiai, kad įgyvendintų savo troškimą, nepajudina nei piršto, tai į tokias maldas nereaguoju. Jis aiškiai nori, kad už jį dirbtų kiti. Jis  -  tinginys, dažnai dar ir kvailas. Kam gi tokiam padėti  -  kad visai nustotų galvoti? Ne, aš esu toks maloningas, kad visada palieku šansą susivokti ir pradėti geresnį gyvenimą.

 -  O jei žmogus meldžiasi ne dėl savęs, o dėl kito žmogaus? Pavyzdžiui, dėl kokio skurdžiaus, benamio? Jei jis jūsų, Dieve, prašo dėl to vargšelio?

 -  Dėl kito žmogaus, sakai? Jei jis nori nuoširdžiai padėti  -  lai padeda. Tegul aukoja pinigus, dalinasi maistu, įdarbina, pamokina tą kitą žmogų. Kam melstis? Nori užjausti  -  užjausk. Nori padėti  -  padėk. Trokšti mylėti  -  mylėk! Ne, šiuo atveju malda taip pat tik pablogina situaciją, sukuria geranoriškumo iliuziją, suteikia netikrą viltį. Tai  -  neteisinga. O aš esu Tiesa.

 -  Nejau nepadedate nei vienam besimeldžiančiam?!  -  sušukau sutrikęs.

 -  Nusiramink… Padedu… Ligonio, vaiko, maldeles išklausau visada. Juk jie niekuo padėti kitiems negali  -  tik melstis. Jų maldos ir keliauja tiesiai man į ausį. Motina, besijaudinanti dėl savo vaikelių  -  išvykusių ieškoti geresnio gyvenimo, ramiai namuose klūpanti prie žvakelės, verkianti ir tyliai šnabždanti savo susigalvotą pilną meilės bei sielvarto maldelę  -  taip pat mano klientas. Yra žmonių, kuriems padedu, tikrai yra. Tik man, Viešpačiui būtų daug maloniau stebėti, jei jūs ten, Žemėje, gyvenimus susitvarkytumėte taip, kad niekada nieko maldauti nebereiktų.

 -  Taip išeina, kad bedieviai jums priimtinesni, nei giliai tikintys?

 -  Tai jau taip. O kaip tu galvojai? Manei, man malonu, kai mano stabus garbina, bučiuoja jiems kojas, kala prie kryžiaus? Geria mano kraują. Valgo mano kūną?

 -  Oi, tikrai vaizdelis ne iš maloniausių,  -  net nusipurčiau ir aš.

 -  Būtent. O dabar eik, negaišk laiko su manimi. Eik ir gyvenk!