Slyvos

 

-  Tu valgysi slyvų?  -  klausiu savo moters. Vaikštinėjame po šeštadieninį turgų, perkamės produktus visai savaitei. Slyvos reikalingos mano eksperimentui: pabandyti rauginti kartu su agurkais. Bet, kad neapsirikčiau kiekyje, teiraujuosi savo moters, o gal ir ji norės?

 -  Nea, aš ant dietos,  -  žvaliai atšauna moteris.

Teisybę pasakius, “ant dietos” ji beveik visada. Ypač tai akcentuojama po sočių pietų, kokio nors kepto paršelio ir pusbutelio vyno.

“Oi, na ir prisikirtau! Normalūs žmonės tiek nevalgo!”  -  tai mano jau šimtus kartų girdėta klasika. Ir, kaip visada, galutinis sakinys  -  esminis: “Viskas! Nuo rytojaus aš ant dietos!”

Dieta dažniausia trunka iki sekančių pietų ir prisimenama jau papietavus.

 -  Tikrai nenorėsi slyvų?  -  pasitikslinu.

 -  Nu tikrai! Kam man tas papildomas cukrus?!  -  išgirstu ryžtingą atsakymą.

Po kelių dienų su moterimi susitinkame virtuvėje, prie mano dar neužraugtų slyvų.

 -  Klausyk,  -  moteris pradeda neryžtingą kalbą.  -  O gal galėčiau paimti kelias slyvas? Taip norisi kažko gaivaus!

 -  Imk,  -  nepergyvenu, nes eksperimentuoti tingiu, o slyvas reiktų kažkaip sunaudoti.

 -  Tikrai, galiu?  -  apsidžiaugia ji.

 -  Imk, kiek tik nori!  -  patvirtinu.

 -  Neeee…  -  nutęsia moteris.  - “Kiek tik nori” neimsiu…

 -  Kodėl?

 -  Aš tiek nesuvalgysiu!

Photo by Joanna Derks on Unsplash