Balti arkliai

Pamenu, maždaug apie 1989 metus važiavau autobusu iš Kauno į Jurbarką. Tais laikais autobusai būdavo sausakimši, tuo labiau, kad gerai pamenu, jog buvo penktadienis: visi studentai iš miestų grįžtą į savo kaimelius bei miestelius.

Susigrūdę stovime autobuse, visi linksmi  -  juk namuose esame laukiami, šnekamės, kvailiojam. Staiga pro langą pamatau du kupranugarius. Pirma reakcija: aš tikrai blaivas. Aš ne Australijoje. Net ne dykumoje. Tuo labiau  -  ne Kauno zoologijos sode. Bet vis tiek matau du kupranugarius.

 -  Žiūrėkit, kupranugariai!  -  sušunku, tačiau pavėluotai.

Draugai dairosi   -  jokių kupranugarių, net šunų nesimato, tik miškingos kalvelės, kuriomis pasižymi “Kaunas  -  Jurabarkas” kelias.

 -  Gėrei?  -  tikslinasi vienas bičiulių.

  -  Ne! Rimtai, buvo kupranugariai!  -  rėkiu. Mano galvoje dar laikosi šių egzotinių gyvių siluetai.  -  Tikrai, va ten!

 -  Aišku…  -  šypteli kitas draugas.  -  Būna.

 -  Bet rimtai  -  ten buvo kupranugariai!  -  negaliu nurimti.

 -  Mes tikime tavimi,  -  bando raminti vienas bičiulių.  -  Be abejo, ten galėjo būti tik kupranugariai, net neabejojame.

Nutylu. Suprantu, kad nieko jiems neįrodysiu, juk vaizdo atgal nepersuksi. Ilgai tyliu, mąstau apie gyvenimą ir jau ties Jurbarku net pats pradedu abejoti dėl savo matytų vaizdų. Po kelių metų sužinau, kad Veliuonoje žmogus prisipirko egzotinių gyvūnų ir buvo įkūręs mini zoologijos sodą. Ten buvo ir du kupranugariai, kuriuos mačiau per autobuso langą. Beje, gal ir klystu  -  gal tai buvo dromedarai. Bet esmė nesikeičia  -  aš mačiau juos, keistuosius gyvius ir tai buvo ne haliucinacija.

Antras atsitikimas vyko vienoje kaimo sodyboje. Šventėme mano draugo trisdešimtmetį. Pylėme, kaip pilti gali tikri lietuviai: alus buvo maišomas su degtine, norintys viską užsigėrinėjo vynu, o finale kiekvieną išgėrimą aprūkydavome cigaretėmis. Visuotinis totalus nusvaigimas.

Sėdėjome lauko terasoje, grožėjomis alkoholiu atskiesta gamta, namelio viduje smarkiai plakė mušamieji  -  klausėmės muzikos. Vienu momentu pastebėjau, kad sodybos šeimininkas gena žirgą, baltos spalvos, tokį gražų, kuris ristele prabėga pro mūsų apsėstą terasą.

“Balti arkliai”  -  pamaniau aš, nors aiškiai mačiau, kad tai ne haliucinacija, o realybė. Baltą žirgą pamatė visi geriantieji. Tačiau tarsi pagal kažkokį susitarimą niekas nesureagavo. Kaip gėrėm, taip ir pratęsėm. Tik kitą dieną, vienas, po to kitas, prasitarė, kad jam vakar “vaidenosi balti arkliai”.

Teko kviesti šeimininką, kuris paaiškino, kad baltas žirgas  -  tai realybė. Draugų veidus nušvietė ramuma: dar ne alkoholikai, dar nesivaidena.

Tačiau iki šiol žaviuosi bičiulių  santūrumu ir susivaldymu, kai vaidino, jog balto arklio nepastebi.

Photo by Ahmed Adly on Unsplash