Kaip mano teta vyną iš po skverno pirko
Veiksmas vyko Pakruojo rajone, tokiam nedideliam miestely, kurio pavadinimo nesakysiu, nes galiu vietiniams meškos paslaugą padaryti.
Taigi, merginų susitikimas vyko ne be reikalo: kaiminystėje gyvena jau bent 30 metų, viena jų ligoninėje, Kaune, gulėjo, o kita ligonę į namus automobiliu parvežė.
Moterys, kaip moterys - politika per daug nesidomi ir apie naujas alkoholio ribojimo taisykles nelabai ką girdėjusios buvo. Ne girtuoklės. Bet šį kartą, susitikimo ir pasveikimo proga butelaitį vyno įsigyti pasiryžo.
Viena jų, Danguolė, išskubėjo į vietinę parduotuvėlę, ligonė, Regina, pasiliko namuose laukti, sūrio ir kitokio gėrio prie vyno paruošti.
Įbėgo Danguolė į parduotuvę, su pažįstama pardavėja pasisveikino ir dairosi, kur čia tas vynelis surikiuotas.
- Danguolyt, ar alkoholio dairais?
- Nu.
- Taigi tik iki aštuonių pardavinėjam. Verygos įsakymas!
- Ai, tiksliai! - Danguolė pliaukštelėjo sau per galvą. - Ot žiopla boba aš!
Reikia pasakyti, kad nei pardavėja, nei mano teta Danguolė Verygos ir kitų valdžios žmonių nekeikė. Na, tokia tvarka, ką jau čia bepadarysi?
- O tai ką, gal švęst norėjai? - cekavinosi pardavėja.
- Taigi Reginą parsivežiau iš Kauno, - pasigodavojo Danguolė.
- A tai matei kaip! Ar pasveiko?
- Sakė, kad pasveiko. Ką ten gali žinoti?
- Žinai, Danguolyt, eik prie tarnybinio įėjimo, aš tuoj išeisiu! - sušnibždėjo pardavėja. - O dabar nusipirk kokį šokoladą, nes kameros…
Teta atsargiai, kaip kokia šnipė iš seno rusiško filmo, nesukinėdama galvos į šonus (juk kameros!) nuskubėjo prie šokoladų lentynėlės, pagriebė vieną, grįžo prie prekystalio ir išdidžiai padėjo prieš pardavėjos nosį.
- Man šitą! - vos neišrėkė. - Šokoladą!
Pardavėja demonstratyviai paėmė pinigus už šokoladą ir Danguolė suokalbiškai paliko parduotuvę. Išėjusi laukan apsidairė: pažvelgė kairėn, po to dešinėn. Lygtai nieko nėr. “Gerai, kad sutemę” - pagalvojo, ir dėl viso pikto skubiai nužingsniavo dar toliau nuo gatvės žibinto.
Pradėjo dairytis tarnybinio įėjimo. Vėl apsidairė. Vienoje rankoje laikė šokoladą, kitoje piniginę. Atsargiai perlipo tvorelę, saugančią nuo pėsčiųjų ir šunų sušalusią veją. Širdis plakė, kaip jaunystėje, tai yra, kaip prieš kokius 40 metų, kai ėjo į pirmąjį pasimatymą. O jaunuoliams taip plaka, kai paslapčia bando surūkyti pirmąją cigaretę.
“Kaip pacankė!” - mintyse nei tai piktinosi, nei tai džiaugėsi tetulė. “Ir koks durnius sugalvojo tokią tvarką?!”
Sustojo prie tamsių durų. Neramus laukimas besidairant aplinkui. Durys atsidaro, pirmiausia išlenda butelka vyno, paskui ją - pardavėja.
- Greit, va, imk.
- Gerai, te pinigus! - teta įgruda pardavėjai į delną eurus. Kainą abi žino, pardavėja neima nei cento daugiau - viskas vyksta geranorišku abiejų pusių susitarimu, visuomeniniais pagrindais.
Tarsi ant sparnų parlekia pas Reginą į butą. Veidukai raudoni, kvėpavimas padažnėjęs - kaip ankstyvoj jaunystėj. Po paltu pakištas buteliokas vyno, prancūziško.
- Ko tokia suplukus? - Regina pastebi draugės pokyčius. - Kiba bėgai?
- Kad tu žinotum… - nutęsia Danguolė. - Kokios durnystės daros dabar! Įsivaizduok, vyno negali nusipirkti! Tik iki aštuonių!
- Tiksliai! - ir Regina prisimena, kad jau įsigaliojusi naujoji tvarka. - Taigi, kad nenusigertume!
- O davai, nusigeriam! Toks būtų mūsų protestas! - Danguolė gundo, kaip šėtonas.
- O davai! - sutinka Regina. - Svarbiausia, kad jokios bėdos ir nebuvo, tik aš nepagalvojau. Kaimynka visada turi lenkiškų gėrimų, saviems parduoda. Vieną eurą užsideda, ir tikrai gero vyno turi. Būtume atsiminę, kad tik iki aštuonių parduodą, tiesiai pas ją būčiau nuėjusi!
Moterys - ne pacankės, išeitį visada suras. O ką jau kalbėti apie senus alchašus - tiems jokie draudimai nei motais.
- Ir žinai, Sauliuk, - baigė man pasakoti teta, - pasidariau išvadas. Nuo šiol namuose turėsiu lyšną dėžutę vyno. Ar pati vartosiu, ar kaimynams ištikus bėdai padėsiu, maža ką… O tie draudimai tai tokia pakazucha, kad net jau ir juokas neįma !
Photo by Adam Wilson on Unsplash
Post a Comment