Tarybinių laikų kainos ir prekių deficitas. Asmeninė patirtis
Va, pagaliau ir mano nors vienas tekstukas sukėlė nemažą rezonansą. O rašyta buvo apie tarybinių laikų algas bei kai kurių pramoninių prekių ir paslaugų kainas.
Straipsnelis buvo trumpas, tačiau iššaukė nemažai emocijų skaitytojams. Vieni tarsi rodė pirštu ir sakė: „va, kaip viskas pigu buvo“. Kiti pridėdavo, kad dar ir „ekologiška“, o treti tik spjaudėsi: „tai kas, kad pigu, jei nusipirkt nebuvo galima?!“
Ir su vienais ir su kitais būtų galima pasiginčyti, tačiau šį kartą geriau aprašysiu savo asmeninę patirtį, susidūrus su praeitame tekstuke paminėtomis prekėmis bei paslaugomis. Mano patirtis gali skirtis nuo kitų to laikmečio „dalyvių „ patirties, tad, jei jiems nesunku, viską gali išdėstyti komentarų skiltyje.
Degtukai ir gazuotas vanduo
Taip, labai aiškiai atsimenu, kad gazuotas vanduo iš baisių metalinių automatų, pristatytų visoje bekraštėje šalyje, kainavo tik 1 kapeiką. 3 kapeikas kainuodavo tas pats vanduo jau su šlakeliu saldaus sirupo ir tai buvo kiekvieno anų metų vaiko svajonė. Aparatas, kiek pamenu, pinigų be reikalo „nerydavo“, vandens ir sirupo niekada netrūkdavo. Kas įdomiausia ir šiais laikais gal sunkiai įsivaizduojama – prie aparatų visada stovėdavo niekaip nepritvirtinta ir ne vienkartinė stiklinė, kurios niekas nevogdavo, nedaužydavo, o naudodavo tik pagal paskirtį – gerti vandenį. Sekantis gėrėjas stiklinę išsiplaudavo iš aparato trykštančiame tyro vandens fontanėlyje ir be jokių baimių glausdavo prie savo lūpų.
Degtukai, tikrai geri degtukai, kainavo taip pat 1 kapeiką, nors sklandė kalbos, kad juos turėtų pardavinėti po pusę kapeikos, tai yra, po dvi dėžutes už kapeiką. Degtukų pirkdavau tikrai daug, nes juose esantis degusis mišinys buvo naudojamas įvairiuose savos gamybos sprogmenyse bei gąsdinimo priemonėse. Žaliavos, žodžiu, netrukdavo, o kainavo ji tikrai pigiai.
Gira už 3 kapeikas
Mažas bokaliukas – 3 kapeikos, didelis – 6. Jei norėjai, galėdavai atsinešti sloviką, už 36 kapeikas jį prisipildyti ir ramiai, už kampo su draugais gurkšnoti. Gira, kiek pamenu, buvo labai skani. Bet taip pat manau, kad tų laikų vaikams, nepripratusiems prie saldumynų ir kasdienio padidinto cukraus vartojimo, skanus būdavo bet koks nors kiek saldesnis gėrimas. Nors, specifinę tamsią spalvą ir smagiai atriaugėtą gazą prisimenu iki šiol... Beje, išsamiau apie anais laikais gamintą girą galite pasiskaityti čia.
Puslitris pieno ir duona – 16 kapeikų
Duonos ir pieno kainų nepamenu, tačiau atsimenu tik tai, kad nei vieno, nei kito netrūkdavo. Na, nebet Jurbarke tai tikrai (ten gyvenau, tad ir tvirtinu). Gerai atsimenu tuos žiauriuosius lapelius su mamos nurodymais nueiti į parduotuvę ir nupirkti „2 pieno, batoną, grietinės ir kefyro butelį“. Su savimi visada tempdavausi tuščius pieno butelius ir savo pusbrolį Giedrių. Šitaip daug lengviau iškęsdavau savo kasdienę šeimos apsirūpinimo produktais prievolę. Beje, kas šiais laikais būtų be galo egzotiška, tuščius butelius, o po to ir jau gatavus produktus tempdavausi rezginėje. Rezginė – tai toks pirkiniams skirtas „krepšelis“, kurį dar buvo galima panaudoti žvejyboje vietoj tinklelio žuvims, ar alaus butelių aušinimui Nemune. Nenaudojama rezginė galėdavo tilpti net į pačią mažiausią kišenę, tad buvo kompaktiška ir, sužinojau tik dabar – ekologiška, nes buvo pagaminta iš natūralių siūlų.
Kiek pamenu, į pavakarę parduotuvėse baigdavosi ir duona ir pienas, tačiau dienos metu šių produktų tikrai netrūkdavo.
Cigaretės „Kosmosas“ – 70 kapeikų
Tai buvo brangiausios vietinės gamybos cigaretės, o šiaip paprastesnė liaudis tenkindavosi „Kastyčiu“ už 40 kapeikų, ar „Klaipėda“ už 28 kapeikas (jei klystu, komentaruose pataisykite mane). Be filtro buvo daug pigesnių cigarečių: „Astra“ – 25 kapeikos, „Prima“ – 16 kapeikų, o teko išbandyti ir tokias, kaip „Pamyr“ už 12 kapeikų. Rūkalų skleidžiamų dūmų kvapas, lyginant su vakarietiškomis, primindavo, atsiprašant, svilinamo šūdo kvapą, tačiau viskas ne taip jau ir blogai. Kiek žinau, į tarybines cigaretes nedėdavo nei amoniako, nei kokių kitų priedų (kas vakaruose jau buvo norma), o tik paprastą, gal ir ne pačios geriausios rūšies, tabaką.
Paskutiniais tarybinės valdžios metais vietinės cigaretės pasidarė deficitine preke, tad „Kosmosą“ restorane, iš po prekystalio jau tekdavo pirkti po 1 rublį, o vėliau jau ir po 1,5. Kaip tik tada versli liaudis į Lietuvą pradėjo vežti kiek daugiau vakarietiškų cigarečių, kurių pabandę, rūkoriai prie jų ir pasiliko, nes buvo daug malonesnis dūmas.
Kasetės magnetofonams
Taip, taip, gerai pamenu, kad tarybinės, 60 minučių trukmės kasetės kainuodavo 4 rublius. Ir tai ne visada galėdavai gauti. Tačiau vietinių kasečių kokybė buvo gana prasta – jos dažnai pradėdavo cypti, o dažnai perrašnėjant labai suprastėdavo įrašų kokybė. Tad tekdavo pirkti „užsienietiškas“ kasetes, atkeliavusias iš visokių dolerinių ar Lenkijos. Pamenu, už 90 min. trukmės „Panasonic“ kasetę mokėjau net 11 rublių! Bet tai buvo kokybė, kurią sunkiai sugadindavo net juosteles žiaumoti mėgstantys tarybiniai magnetofonai.
Tarybinių kasečių be vargo galėdavai gauti nuvykęs pas kaimynus, į Kaliningrado sritį. Asmeniškai mes su tėvais dažnai važiuodavome apsipirkinėti į Krasnoznamenską, kuriame pramoninių prekių buvo tikrai daug daugiau, nei Jurbarke... Užtat kaimynai pas mus atvykdavo nusipirkti mėsos. Tautų draugystė, žodžiu.
Automobiliai
Kalbėti apie tarybinius automobilius ir jų įsigyjimo būdus, ko gero, būtų galima 3 dienas be pertraukos. Esmė tame, kad tarybiniai automobiliai, lyginant su vakarietiškais, būdavo beviltiškai atsilikę, tačiau tarybinė liaudis džiaugdavosi ir tokiais. O jų trūko. Visada. Visiems.
Aiškinsiu populiariau, nes, manau, jaunimas gali ir nesuvokti, apie ką kalbama. Taigi, automobilių labai trūko, važiuoti norėjo visi, be išimties, o ir benzinas buvo labai pigus. Tiesa pasakius, perkant automobilį, į kuro sąnaudas niekas nekreipdavo nei mažiausio dėmesio, nes tai buvo absoliučiai neaktualu. Bet kada galėdavai susistabdyti kokį nors kareivių sunkvežimį ir už 3 rublius prisipilti kelis kanistrus benzino. Tais laikais visi lengvieji automobiliai ir didžioji dalis sunkvežimių buvo varomi tos pačios rūšies benzinu.
Taigi, važiuoti norėjo visi, pinigų turėjo dauguma, o, štai, automobilių už „valdišką“ kainą trūko. Taigi, buvo sugalvotos tokios „paskyros“. Savo darbovietėje rašai pareiškimai gauti paskyrai. Tave įrašo į kažkokią mistinę eilę ir tu lauki. Kažkas iš „viršaus“ skirsto naujus automobilius ir, jei tavo darbovietėje gaunamos paskyros, pavyzdžiui, dviems automobiliams, tu jau dvejomis pozicijomis arčiau savo tikslo – naujo automobilio valdiška kaina.
Priklausomai nuo skirstytojų ir eilių, naujo automobilio už valdišką kainą galėdavai pralaukti ir dešimtmečius. Žinoma, visada atsirasdavo gudručių, kurie paskyras gaudavo gana greitai. Taip pat jų netrukdavo įvairiems partiniams veikėjams. O eiliniam dirbančiam žmogeliui telikdavo kantriai laukti ir tikėtis, kad „viršuje“ esantys turi nors kiek sąžinės ir mažai giminaičių.
Dar vienas paradokas, kurio šiuolaikinis jaunimas taip pat gali nesuprasti: iš parduotuvės nupirktas automobilis nuvarytas į turgų labai pabrangdavo. Žodžiu, jei nusiperki automobilį už valdišką kainą, tuoj pat ir garantuotai gali užsidirbti, ir užsidirbti nemažai. Tačiau ar tu taip nori išnaudoti savo šansą važinėti nauju automobiliu? Juk sekančios paskyros gali ir nesulaukti – pasensi...
Tai va ,šiek tiek žinių ir atmosferos iš „anų“ laikų. Jei turite ką papaskoti, rašykite komentarų skiltyje arba savo pasakojimą siųskite šiuo el. paštu sauliusv2003@gmail.com. Įdomiai parašysit – publikuosiu :)
Saulius Veržikauskas
Straipsnelis buvo trumpas, tačiau iššaukė nemažai emocijų skaitytojams. Vieni tarsi rodė pirštu ir sakė: „va, kaip viskas pigu buvo“. Kiti pridėdavo, kad dar ir „ekologiška“, o treti tik spjaudėsi: „tai kas, kad pigu, jei nusipirkt nebuvo galima?!“
Ir su vienais ir su kitais būtų galima pasiginčyti, tačiau šį kartą geriau aprašysiu savo asmeninę patirtį, susidūrus su praeitame tekstuke paminėtomis prekėmis bei paslaugomis. Mano patirtis gali skirtis nuo kitų to laikmečio „dalyvių „ patirties, tad, jei jiems nesunku, viską gali išdėstyti komentarų skiltyje.
Degtukai ir gazuotas vanduo
Taip, labai aiškiai atsimenu, kad gazuotas vanduo iš baisių metalinių automatų, pristatytų visoje bekraštėje šalyje, kainavo tik 1 kapeiką. 3 kapeikas kainuodavo tas pats vanduo jau su šlakeliu saldaus sirupo ir tai buvo kiekvieno anų metų vaiko svajonė. Aparatas, kiek pamenu, pinigų be reikalo „nerydavo“, vandens ir sirupo niekada netrūkdavo. Kas įdomiausia ir šiais laikais gal sunkiai įsivaizduojama – prie aparatų visada stovėdavo niekaip nepritvirtinta ir ne vienkartinė stiklinė, kurios niekas nevogdavo, nedaužydavo, o naudodavo tik pagal paskirtį – gerti vandenį. Sekantis gėrėjas stiklinę išsiplaudavo iš aparato trykštančiame tyro vandens fontanėlyje ir be jokių baimių glausdavo prie savo lūpų.
Degtukai, tikrai geri degtukai, kainavo taip pat 1 kapeiką, nors sklandė kalbos, kad juos turėtų pardavinėti po pusę kapeikos, tai yra, po dvi dėžutes už kapeiką. Degtukų pirkdavau tikrai daug, nes juose esantis degusis mišinys buvo naudojamas įvairiuose savos gamybos sprogmenyse bei gąsdinimo priemonėse. Žaliavos, žodžiu, netrukdavo, o kainavo ji tikrai pigiai.
Gira už 3 kapeikas
Mažas bokaliukas – 3 kapeikos, didelis – 6. Jei norėjai, galėdavai atsinešti sloviką, už 36 kapeikas jį prisipildyti ir ramiai, už kampo su draugais gurkšnoti. Gira, kiek pamenu, buvo labai skani. Bet taip pat manau, kad tų laikų vaikams, nepripratusiems prie saldumynų ir kasdienio padidinto cukraus vartojimo, skanus būdavo bet koks nors kiek saldesnis gėrimas. Nors, specifinę tamsią spalvą ir smagiai atriaugėtą gazą prisimenu iki šiol... Beje, išsamiau apie anais laikais gamintą girą galite pasiskaityti čia.
Puslitris pieno ir duona – 16 kapeikų
Duonos ir pieno kainų nepamenu, tačiau atsimenu tik tai, kad nei vieno, nei kito netrūkdavo. Na, nebet Jurbarke tai tikrai (ten gyvenau, tad ir tvirtinu). Gerai atsimenu tuos žiauriuosius lapelius su mamos nurodymais nueiti į parduotuvę ir nupirkti „2 pieno, batoną, grietinės ir kefyro butelį“. Su savimi visada tempdavausi tuščius pieno butelius ir savo pusbrolį Giedrių. Šitaip daug lengviau iškęsdavau savo kasdienę šeimos apsirūpinimo produktais prievolę. Beje, kas šiais laikais būtų be galo egzotiška, tuščius butelius, o po to ir jau gatavus produktus tempdavausi rezginėje. Rezginė – tai toks pirkiniams skirtas „krepšelis“, kurį dar buvo galima panaudoti žvejyboje vietoj tinklelio žuvims, ar alaus butelių aušinimui Nemune. Nenaudojama rezginė galėdavo tilpti net į pačią mažiausią kišenę, tad buvo kompaktiška ir, sužinojau tik dabar – ekologiška, nes buvo pagaminta iš natūralių siūlų.
Kiek pamenu, į pavakarę parduotuvėse baigdavosi ir duona ir pienas, tačiau dienos metu šių produktų tikrai netrūkdavo.
Cigaretės „Kosmosas“ – 70 kapeikų
Tai buvo brangiausios vietinės gamybos cigaretės, o šiaip paprastesnė liaudis tenkindavosi „Kastyčiu“ už 40 kapeikų, ar „Klaipėda“ už 28 kapeikas (jei klystu, komentaruose pataisykite mane). Be filtro buvo daug pigesnių cigarečių: „Astra“ – 25 kapeikos, „Prima“ – 16 kapeikų, o teko išbandyti ir tokias, kaip „Pamyr“ už 12 kapeikų. Rūkalų skleidžiamų dūmų kvapas, lyginant su vakarietiškomis, primindavo, atsiprašant, svilinamo šūdo kvapą, tačiau viskas ne taip jau ir blogai. Kiek žinau, į tarybines cigaretes nedėdavo nei amoniako, nei kokių kitų priedų (kas vakaruose jau buvo norma), o tik paprastą, gal ir ne pačios geriausios rūšies, tabaką.
Paskutiniais tarybinės valdžios metais vietinės cigaretės pasidarė deficitine preke, tad „Kosmosą“ restorane, iš po prekystalio jau tekdavo pirkti po 1 rublį, o vėliau jau ir po 1,5. Kaip tik tada versli liaudis į Lietuvą pradėjo vežti kiek daugiau vakarietiškų cigarečių, kurių pabandę, rūkoriai prie jų ir pasiliko, nes buvo daug malonesnis dūmas.
Kasetės magnetofonams
Taip, taip, gerai pamenu, kad tarybinės, 60 minučių trukmės kasetės kainuodavo 4 rublius. Ir tai ne visada galėdavai gauti. Tačiau vietinių kasečių kokybė buvo gana prasta – jos dažnai pradėdavo cypti, o dažnai perrašnėjant labai suprastėdavo įrašų kokybė. Tad tekdavo pirkti „užsienietiškas“ kasetes, atkeliavusias iš visokių dolerinių ar Lenkijos. Pamenu, už 90 min. trukmės „Panasonic“ kasetę mokėjau net 11 rublių! Bet tai buvo kokybė, kurią sunkiai sugadindavo net juosteles žiaumoti mėgstantys tarybiniai magnetofonai.
Tarybinių kasečių be vargo galėdavai gauti nuvykęs pas kaimynus, į Kaliningrado sritį. Asmeniškai mes su tėvais dažnai važiuodavome apsipirkinėti į Krasnoznamenską, kuriame pramoninių prekių buvo tikrai daug daugiau, nei Jurbarke... Užtat kaimynai pas mus atvykdavo nusipirkti mėsos. Tautų draugystė, žodžiu.
Automobiliai
Kalbėti apie tarybinius automobilius ir jų įsigyjimo būdus, ko gero, būtų galima 3 dienas be pertraukos. Esmė tame, kad tarybiniai automobiliai, lyginant su vakarietiškais, būdavo beviltiškai atsilikę, tačiau tarybinė liaudis džiaugdavosi ir tokiais. O jų trūko. Visada. Visiems.
Aiškinsiu populiariau, nes, manau, jaunimas gali ir nesuvokti, apie ką kalbama. Taigi, automobilių labai trūko, važiuoti norėjo visi, be išimties, o ir benzinas buvo labai pigus. Tiesa pasakius, perkant automobilį, į kuro sąnaudas niekas nekreipdavo nei mažiausio dėmesio, nes tai buvo absoliučiai neaktualu. Bet kada galėdavai susistabdyti kokį nors kareivių sunkvežimį ir už 3 rublius prisipilti kelis kanistrus benzino. Tais laikais visi lengvieji automobiliai ir didžioji dalis sunkvežimių buvo varomi tos pačios rūšies benzinu.
Taigi, važiuoti norėjo visi, pinigų turėjo dauguma, o, štai, automobilių už „valdišką“ kainą trūko. Taigi, buvo sugalvotos tokios „paskyros“. Savo darbovietėje rašai pareiškimai gauti paskyrai. Tave įrašo į kažkokią mistinę eilę ir tu lauki. Kažkas iš „viršaus“ skirsto naujus automobilius ir, jei tavo darbovietėje gaunamos paskyros, pavyzdžiui, dviems automobiliams, tu jau dvejomis pozicijomis arčiau savo tikslo – naujo automobilio valdiška kaina.
Priklausomai nuo skirstytojų ir eilių, naujo automobilio už valdišką kainą galėdavai pralaukti ir dešimtmečius. Žinoma, visada atsirasdavo gudručių, kurie paskyras gaudavo gana greitai. Taip pat jų netrukdavo įvairiems partiniams veikėjams. O eiliniam dirbančiam žmogeliui telikdavo kantriai laukti ir tikėtis, kad „viršuje“ esantys turi nors kiek sąžinės ir mažai giminaičių.
Dar vienas paradokas, kurio šiuolaikinis jaunimas taip pat gali nesuprasti: iš parduotuvės nupirktas automobilis nuvarytas į turgų labai pabrangdavo. Žodžiu, jei nusiperki automobilį už valdišką kainą, tuoj pat ir garantuotai gali užsidirbti, ir užsidirbti nemažai. Tačiau ar tu taip nori išnaudoti savo šansą važinėti nauju automobiliu? Juk sekančios paskyros gali ir nesulaukti – pasensi...
Tai va ,šiek tiek žinių ir atmosferos iš „anų“ laikų. Jei turite ką papaskoti, rašykite komentarų skiltyje arba savo pasakojimą siųskite šiuo el. paštu sauliusv2003@gmail.com. Įdomiai parašysit – publikuosiu :)
Saulius Veržikauskas
Post a Comment