Bananai TSRS
Taigi, kažkur apie 1980 - uosius metus. Ir komunizmas lygtai jau laimėjo, arba tai įvyks labai greitai.
Pareinu iš mokyklos, ant stalo raštelis:
Tą dieną tėtis dirbo antroje pamainoje, Aš, savo ruožtu, palieku raštelį mamai, kuri dirba pirmoje pamainoje ir išeinu stovėti.
Tarp kitko, pirkėjas galėjo pirkti tik 1 kg. Netgi tėvą po to paleido iš darbo, mat, buvo “pateisinama priežastis” - kad galėtume nusipirkti papildomą bananų kilogramą.
Eilė juda kankinamai lėtai. 19:30. Už pusvalandžio daržovinė užsidaro. Radio stotis “Majak” transliuoja grėsmingą muziką...
Žmonės pradeda jaudintis, visi aiškiai suvokia, kad rytojui jokių bananų niekas nepaliks. Išsidalins savi, pagal blatą. Stichiškai susiformuoja reikalavimas:
Tam, kad prekybos centro direkcijai pateikti ultimatumą, formuojama iniciatyvinė grupė. Direkcijos atsakas maždaug toks:
- Špygą jums, draugai hegemonai!
Čia reiktų pažymėti, kad neseniai Toljatyje vyko autobuso vairuotojų streikas, ir apie jį pranešė visokios BBC, “Laisvosios Europos” bei kitokie “balsai”. Miesto valdžia tada buvo neblogai nuskalpuota.
Taigi, va. Eilė jaudinasi - vienas, eilė jaudinasi - du…
Pasigirsta siūlymai prekybos centrą sugriauti iki pamatų. Nepraėjus nei 20 minučių atvyksta rajono partijos komiteto atstovai. Įvertinę padėtį jie duoda nurodymą, absoliučiai sutampantį su minios, ir tame tarpe, su mano, reikalavimu:
- Prekiauti iki paskutinio banano!
Apsiprekinom apie vidurnaktį. Mama, tėtis ir aš - trys kilogramai! Trys kilogramai žalių, medingų ir sprangių bananų. Reikia pabrėžti, kad mano tėvai bananus savo gyvenime pirko jau antrą kartą, todėl gerai žinojo, ką su tokiais vaisiais reikia daryti. Tuos žalius bananus sukišome į veltinius ir padėjome į tamsią spintą. Praėjo kažkiek tai dienų ir, o stebuklas, tėvai iš spintos ištraukė geltonus, minkštus ir labai skanius bananus!
Ir štai aš, dvylikametis berniukas, išeinu į lauką. Rankoje laikau deficitinį geltoną aromatingą bananą, o mano veidą puošia už pečius platesnė šypsena.
Iš priekio ateina kaimynė, teta, maždaug 35 metų amžiaus.
- Dima, ką tu čia valgai?
- Teta Sveta, tai bananas. Mes juk kartu eilėje stovėjom.
- Betgi jie žali ir mediniai!
- Buvo neprinokę. Jie, kaip ir pomidorai, subręsta spintoje.
- Velnias! - nusikeikia teta Sveta. - O mes eilėje aštuonias valandas išstovėjom, namo grįžom tik pirmą nakties. Iš karto puolėm ragauti: na, tarsi medį valgytum ir burną sutraukia. Nusprendėm, kad bananai žali nevalgomi ir išvirėm juos. Gavome kažkokius klijus, po to išpylėm į unitazą. O jie, mat, kokie! Duosi atsikąsti?
Ištiesiau tetai bananą. Ji pasilenkė, atsargiai apžiojo galiuką, atsikando… Ir pasikeitusiu veidu išlemeno:
- Mleeeet! Kokie mes idiotai, bet kas galėjo žinoti…
Šitaip 35 metų amžiaus moteris pirmą kartą paragavo banano.
Dmitrijus Černyšovas
Iš rusų kalbos vertė Saulius Veržikauskas
Pareinu iš mokyklos, ant stalo raštelis:
Dima! Užėmiau eilę prie bananų. Mūsų numeris - 1278. Pietūs ant stalo. Pavalgysi ir iš karto lėk į daržovinę! Tėtis
Tą dieną tėtis dirbo antroje pamainoje, Aš, savo ruožtu, palieku raštelį mamai, kuri dirba pirmoje pamainoje ir išeinu stovėti.
Tarp kitko, pirkėjas galėjo pirkti tik 1 kg. Netgi tėvą po to paleido iš darbo, mat, buvo “pateisinama priežastis” - kad galėtume nusipirkti papildomą bananų kilogramą.
Eilė juda kankinamai lėtai. 19:30. Už pusvalandžio daržovinė užsidaro. Radio stotis “Majak” transliuoja grėsmingą muziką...
Žmonės pradeda jaudintis, visi aiškiai suvokia, kad rytojui jokių bananų niekas nepaliks. Išsidalins savi, pagal blatą. Stichiškai susiformuoja reikalavimas:
Skyrius turi dirbti iki paskutinio banano!
Tam, kad prekybos centro direkcijai pateikti ultimatumą, formuojama iniciatyvinė grupė. Direkcijos atsakas maždaug toks:
- Špygą jums, draugai hegemonai!
Čia reiktų pažymėti, kad neseniai Toljatyje vyko autobuso vairuotojų streikas, ir apie jį pranešė visokios BBC, “Laisvosios Europos” bei kitokie “balsai”. Miesto valdžia tada buvo neblogai nuskalpuota.
Taigi, va. Eilė jaudinasi - vienas, eilė jaudinasi - du…
Pasigirsta siūlymai prekybos centrą sugriauti iki pamatų. Nepraėjus nei 20 minučių atvyksta rajono partijos komiteto atstovai. Įvertinę padėtį jie duoda nurodymą, absoliučiai sutampantį su minios, ir tame tarpe, su mano, reikalavimu:
- Prekiauti iki paskutinio banano!
Apsiprekinom apie vidurnaktį. Mama, tėtis ir aš - trys kilogramai! Trys kilogramai žalių, medingų ir sprangių bananų. Reikia pabrėžti, kad mano tėvai bananus savo gyvenime pirko jau antrą kartą, todėl gerai žinojo, ką su tokiais vaisiais reikia daryti. Tuos žalius bananus sukišome į veltinius ir padėjome į tamsią spintą. Praėjo kažkiek tai dienų ir, o stebuklas, tėvai iš spintos ištraukė geltonus, minkštus ir labai skanius bananus!
Ir štai aš, dvylikametis berniukas, išeinu į lauką. Rankoje laikau deficitinį geltoną aromatingą bananą, o mano veidą puošia už pečius platesnė šypsena.
Iš priekio ateina kaimynė, teta, maždaug 35 metų amžiaus.
- Dima, ką tu čia valgai?
- Teta Sveta, tai bananas. Mes juk kartu eilėje stovėjom.
- Betgi jie žali ir mediniai!
- Buvo neprinokę. Jie, kaip ir pomidorai, subręsta spintoje.
- Velnias! - nusikeikia teta Sveta. - O mes eilėje aštuonias valandas išstovėjom, namo grįžom tik pirmą nakties. Iš karto puolėm ragauti: na, tarsi medį valgytum ir burną sutraukia. Nusprendėm, kad bananai žali nevalgomi ir išvirėm juos. Gavome kažkokius klijus, po to išpylėm į unitazą. O jie, mat, kokie! Duosi atsikąsti?
Ištiesiau tetai bananą. Ji pasilenkė, atsargiai apžiojo galiuką, atsikando… Ir pasikeitusiu veidu išlemeno:
- Mleeeet! Kokie mes idiotai, bet kas galėjo žinoti…
Šitaip 35 metų amžiaus moteris pirmą kartą paragavo banano.
Dmitrijus Černyšovas
Iš rusų kalbos vertė Saulius Veržikauskas
Post a Comment