Šaltas, puikus rytas!
Pamatau, kad išvažiavimas iš kiemo užstatytas. Kaimynas iš kito namo kažkodėl savo mersą pastatė taip, kad įmanoma tik praeiti, o automobiliu neprasmuksi niekaip. Man, kaip tikram lietuviui, staiga prireikia kažkur važiuoti, užverda kraujas. Niekada negalėdavau suprasti, kai žmonės bet kaip numeta automobilius, ypač kai jie blokuoja eismą.
“O jei gaisras, ar ką!” - galvoje gimsta vis žiauresnės mintys. Griežiu dantimis.
Valau sniegą, tačiau nuotaikos jau nėra: kaimynas, beje, kinų tautybės, šiaip vyrukas malonus, tačiau kartais ta jų seniausioji pasaulio kultūra varo į neviltį. Pamenu, atvyko pasisvečiuoti jo tėvas, baisiausias rūkorius (ir kam jiems, tokiems mažiukams, dar rūkyti?!), tai ištisom dienom iš antro aukšto pro langą kancarus mėtė. Kol kitas mano kaimynas (gerietis) jam pirštu pagrūmojo ir per gerklę persibraukė: suprask, jei taip darysi, bus kyrdik. Keista, tačiau senis kinietis šį tarptautinį žestą išsiaiškino teisingai, netgi pasiuntė kažkokią moteriškaitę, kad surinktų nuorūkas. Šiaip jie, kinai, ramūs žmogeliai, tik kartais elgiasi, kaip laukiniai. Ir niekaip vietinės kalbos neišmoksta. Merso šeimininkas už mane Serbijoje daug seniau, bet anekdotų jam nepapasakosi - nesupras.
Na, bet tiek to, kiek gi galima nervintis? Tiesiog nesmarkiai padaužai mersą, užsikuri automobilį, įsiremi į priešo automobilį, atseit, va, bandžiau išvažiuoti, bet užstrigau. Geras dalykas, kad Serbijoje galima naudoti garsinį signalą, tad, naudojuos ta privilegija. Išlenda užsimiegojęs Bin’as (toks jo vardas).
- Reikia skambinti, - aiškina man Bin’as, ranka mėgdžiodamas telefoną ir dėdamas ją prie ausies.
- Bin’ai, - bandau paaiškinti, - taip parkuotis negalima iš esmės. Įsivaizduok, kad man reikia į oro uostą, o tavęs laukiu jau pusvalandį!
Matosi, kad žodžių jis nesupranta, tačiau viską aiškiai suvokia pagal mano iškreiptą feisą.
- Nepyk, aš sirgti, - teisinasi Bin’as.
- Ok, Bin’ai, aš tau langus nuvalysiu, - nubraukiu sniegą, kad tik greičiau patrauktų mersiuką.
Išsiskiriam draugiškai.
“Kas geriau?” - mąstau. - “Ar iki galo likti nuolankiai mandagiu, ar išsakyti viską, kas ant širdies guli?”
Nuspręndžiu, kad jei įmanoma, geriau išsakyti. Jei užgniauši, viską dar ilgai viduje nešiosi, neduokdie, dar vienas toks atvejis, viskas pliusuosis, o tada jau arba nervas neišlaikys, arba sveikata pašlis. O dabar, va, išsakei, ką galvoji, ir taip lengva dūšioj! Ir priešas suranta, kad ant sprando taip lengvai neužlips…
Vistik randu reikalą pasivažinėti - viename prekybos centre šeštadienį mačiau puikiausių vytintų lašinių, tačiau nepirkau, nes eilės buvo bekraštės. Dabar dar pakankamai ankstus rytas, žmonių tikrai nebus.
Važiuoju į prekybcentį. Aplinkui kalnai sniego, keliai dar nenuvalyti, tačiau geros žieminės padangos kabina patikimai, automobilis didelis, jaučiuosi puikiai! Iki prekybos centro nulekiu su vėjeliu. Išlipęs ne be pasitenkinimo stebiu, kaip serbai valo stovėjimo aikštelę: vaizdelis tarsi iš filmų apie Antrojo pasaulinio karo sušalusių vokiečių belaisvių lagerio. Vienas su kapišonu, aprištu šaliku, kitas su kažkokia striuke iki žemių, be pirštinių. Serbijoje, ne kalnuotose vietose, žiema gyventojus užklumpa netikėtai. Visada. kažkaip visi tikisi, kad šiemet nebus nei šalčių, nei sniego, kad pravaikščios be pirštinių ir su lengvais kedukais. Tačiau sniegas ir šaltis serbiškų norų nepaiso, kiekvienais metais, nors trumpam, ateina ta tikroji žiema. Šiandien kaip tik tokia.
Parduotuvėje tuščia, tačiau lašinių yra. Bandau juokauti su mėsininku, pjaunančiu man kilogramą lašinių, tačiau anas visas sušalęs (nors viduje tikrai normali temperatūra), su kažkokiais puskailiniais, ant kurių dar užtrauktas baltas chalatas. Mano rytiniai bajeriukai atsimuša į šalčio sieną.
Patenkintas išsinešu lašinius, stebiu, kaip aikštelėje, dar nenuvalytame keliuke nesėkmingai bando prasilenkti dvi lengvosios. Ir man taip gera palieka, kad nesu toks lochas, kad gyvenime tikrai esu matęs ir sniego, ir šalčio, kad žinau, jog per šalčius geriau per naktį nepalikti “ant rankinio”, kad į dyzeliuką iš vakaro geriau prisipilti daug daug kuro, kad, susimėčius kelyje, priekiu varomame automobilyje reikia dar smarkiau nuspausti “gazą”, o ne pulti stabdyti… Daug visokių svarbių dalykų žinau ir man gera. Gera, kad esu lietuvis, neišlepintas. Gera, kad patyręs. Kad nebijau sniego. Kad galiu džiaugtis ir šiluma, ir šalčiu.
Staiga užplūsta neįmanomas ilgesys. Galvoje šmėkšteli pulkas žieminių vaizdeių iš mano Lietuvėlės. Žvejyba ant ledo, rytiniai kaimynų susibūrimai bandant užkurti automobilius prie - 30, ėjimai “į garažą” nuvalyti eilinės sniego porcijos…
Geros mintys, geras lašinių gabalas, puikus rytas!
Photo by Aaron Burden on Unsplash
Post a Comment