Šmaikštumas

- Pas jus kurmių būna? - teiravosi į svečius užsukęs kaimynas, pilna burna kimšdamas trešnes ir stebėdamas, kaip laistau pievelę.

- Būna, - buvau lakoniškas. Trešnių nebuvo gaila, tingėjau leistis į ilgas kalbas.

- Ką darot? - buvo įkyrus.

- Visaip... Yra tokios karbito granulės. Įberi į urvą, užkasi, ten tos dujos po truputį sklinda, kurmiams nepatinka.

- Yra geresnis būdas. Žinai, ką reikia daryti?

- Nagi?

- Reikia tiesiog kurmį pagauti, - "šmaikštavo" kaimynas. Pasakė ir laukė mano reakcijos. Gal privalėjau smarkiai juoktis?
Prisiminiau vaikystės pasakas apie zuikius.

- O žinai, kaip reikia gaudyti zuikius? - paklausiau mįslingai, - jų nesužeidžiant?

- Zuikius? Nea, nežinau.

- Žinok, tereikia ant uodegos užberti druskos.

- Ir viskas?

- Viskas, - patvirtinau. - Zuikis tavo.

- Ką, jis sustoja - stebėjosi kaimynas. - Ar rimtai?

- Rimtai, rimtai, - jau šypsojausi ir aš. - jei netiki, pabandyk.

- Aaaa, nu gerai, viso, - privalgęs trešnių kaimynas atsisveikino. Jo veide matėsi mįslingas nesusivokimas.

Pašmaikštavom.

Photo by Noah Silliman on Unsplash