Paskutinioji...

Šio susitikimo tikrai nelaukiau ir, nemeluosiu, labai bijojau. Ilgą laiką. Tiesą pasakius  - visą gyvenimą.

Kai jau negalėjau pajudinti netgi lūpų, o visa reakcija į mane supantį pasaulį buvo tik mirksėjimas, suvokiau, kad toliau taip nebegaliu, kad turi kažkas atsitikti, įvykti, ir išvaduoti mane iš tokios neapibrėžtos būsenos.

  -  O štai ir aš!  - galvoje nuskambėjo malonus balselis.   - Jau laikas, laikas…

  -  Tu kas?  - pralemenau, tačiau taip pat mintyse, ne realybėje.

  -  Spėk,  - linksmas tonas neapleido mano pašnekovo.

  -  Haliucinacija,  - vėl pralemenau.  - vaizdinys kažkoks…

  -  Aha, tuoj pamatysi, koks aš vaizdinys,  - jutau, kaip tas “kažkas” tiesiog šaiposi ir man dėl to buvo labai keista. 

  -  Mirtis?  - netikėjau savo tariamais žodžiais.

  -  Galima sakyti, kad taip,  - balsas kiek surimtėjo, -  tik… Tik man tas žodis nepatinka. Jame tiek daug negatyvo, nežinojimo ir nepagrįstos baimės…

Čia jau man lūpos sudžiūvo. Tiesą pasakius, sudžiūvęs buvau jau visas, bet taip sakoma. Pastirau ir tarsi nukrėtė nemalonus šaltas šiurpas. 

“Viskas”  - mintis smogtelėjo į galvą,  - “paskutinioji”!

  -  Kvailiuk,  - mano mintys buvo pertrauktos,  - aš ne “paskutinioji”, o tavo išlaisvinimas, pradžia, džiaugsmas ir laimė!

  -  Tiek tos laimės,  - murmėjau, - kai kojas pakratai!

  -  Nori ir toliau gulėti, kaip mumija ir drebėti iš baimės dėl savo susenusio ir susidėvėjusio kūno, ar labiau patiktų pradėti naują pažintinę kelionę?

  -  Nemeluok,  - bandžiau užsitikrinti ateitį,  - ir neviliok. Žinau - skaičiau, mirštant smegenims susisuka jų smegenys, prasideda visokios ten haliucinacijos, tuneliai su šviesa ir narkotikų injekcijos, suteikiančios priešmirtinę palaimą.

  -  O tai blogai?  - kamantinėjo balselis.

  -  O velnias žino: niekad to nepatyriau, negaliu ir vertinti. Bet baisu!

  -  Baisu, nes nežinai. Kai žinai  - baimė ištirpsta. Taigi, sakau tau  - viskas gerai. Ta prasme, kol kas dar ne visai, nes esi įsikibęs į savo susidėvėjusį, bevertį kūną.

  -  Pala, tai dabar jau galiu eiti su tavimi ir pateksiu į kažkokį kitą, naują, aukštesnį lygį?  - domėjausi, o tuo pačiu ir derėjausi.

  -  Žinoma! Tau tereikia savanoriškai atsisakyti visų godų, norų, prisirišimų… Ir… Ir mes įsiliesime į naująjį gyvenimą! Tokio dar nejutai, nežinojai ir negirdėjai! Tau patiks, aš žinau, tik, prašau, greičiau atsižegnok tave į dugną tempiančios praeities…

Sąmonę užliejo neišpasakyta palaima, pajutau, kad tolstu nuo kūno, aplink, tarsi karuselė, sukosi planetos bei žvaigždės. Aiškiai girdėjosi didingas ūžesys, panašiai, tarsi įžanga prieš gerą muzikinį kūrinį. Artėjo kažkas naujo, didingo ir gero. Jutau tai visa savo sąmone.

  -  Ateinu!  - sušukau viltingai.

  -  Laukiu!  - atsiliepė mirtis.

Ūžesys didėjo, tarsi kažkas spaudė smegenis, kurios troško išsiliejimo, išsilaisvinimo… Pajutau, kad kūnas jau toli nuo manęs, aplink pasidarė tamsu, tačiau tolumoje žybtelėjo viltinga žvaigždė!

Blykst, pykš, bumbt!

....

Tamsa ir nebūtis…

“Ir vėl apgavo!”  - sugebėjau sugeneruoti paskutinę mintį.

Tyla ir tamsa.

Pabaiga.