Ajurvedos esmė

Visą Ajurvedos esmę būtų galima suvokti prisiminus realią istoriją, kai buvo gydomas Mahatma Gandis ir jo žmona Kasturba. Moteris, jau senyvame amžiuje susirgo pneumonija (plaučių uždegimu) ir gydytojai jai paskyrė antibiotikus - peniciliną, tačiau Gandis pasakė, kad savo žmoną leis gydyti tik tradiciniais indiškais metodais, kurie apėmė kažką tai panašaus į kūno plovimą šventu Gango vandeniu ir pan. “Viskas dievo rankose” - pasakė Mahatma. Nei kūno plovimas, nei švento vandens gėrimas Kasturbai nepadėjo ir ji, ilgai nesikankinusi, iškeliavo į geresnį pasaulį.
Po kiek laiko ir pats Mahatma susirgo, šį kartą - maliarija. Po trijų savaičių “ajurvedinio” gydymo jis sutiko pradėti vartoti dar britų kareivių išbandytus chinino miltelius. kurie jam tikrai padėjo ir Mahatma išgijo. Tiesa, šnekama, kad užsispyręs seniokas po to aiškino, kad pagyti jam padėjo tūkstantį kartų pakartota “tryambakam” mantra…
Šia istorija Ajurvedos, kaip gydymo sistemos, analizę būtų galima ir baigti, tačiau tikrai atsiras norinčių “išsamesnių” paaiškinimų.
Pirmiausia: žodis “Ajurveda” absoliučiai nieko nereiškia. Tai yra, toks žodis egzistuoja, tačiau pats išsireiškimas “gyvenimo mokslas” neturi jokios prasmės, nes tokio mokslo niekada nebuvo, nėra ir, ko gero, nebus.
Toliau: visiems reiktų žinoti, kad tarp Jogos ir Ajurvedos nėra jokio, net mažiausio ryšio. Jogos esmė - nuraminti įsisiubavusias mintis, banguojančią sąmonę, atgauti vidinę ramybę ir šiam tikslui Joga naudoja visiems žinomus 4 instrumentus: kūno atpalaidavimą, vienatvę, koncentraciją ir meditaciją. Jokie fiziniai pratimai, jokios gydymosi praktikos ir mokymai apie jas neturi įtakos samonės fluktuacijos procesui. Tad, akivaizdu, kad Jogai ir Ajurvedai nepakeliui.
Pats brendas “Ajurveda” Vakarų pasauliui tapo žinomas tada, kai sėkmingas verslininkas, guru ir “mokytojas” Mahariši Maheš Jogi jį ir sugalvojo, o be to, šį “mokymą” nusprendė užpildyti “dvasiniu” turiniu ir viso to pagalba užsidirbti pinigų. Prieš 50 metų šis “mokymas: taip ir vadimosi - Mahariši - Ajurveda ir jis išplito būtent tada, kai jo kūrėjas sugalvojo naują “mokslą” - “transcendentinę meditaciją”. Po to šia “rytietiška” tema sudomino europiečius bei amerikiečius (potencialiai turtingiausią žmonijos dalį) ir taip užsidirbo milijonus dolerių.

Dar daugiau Mahariši - Ajurvedai pasitarnavo “nepakartojamasis guru” ir pačio Mahariši pasekėjas - Dipak Čopra (vardą rašau lietuviškai, kaip girdžiu, nes nesusimaišyti tarp indų - anglų ir lietuvių vertimų gali tik pats velnias). Šis ponas Ajurvedą pradėjo reklamuoti, teigė, kad ši organizmo gydymo sistema yra kilusi iš senosios Indijos laikų, organizuodavo gana nepigius “pažintinius tobulinimosi” kursus. Kai kurios šio “šviesuolio” paskaitos kainuodavo ir po 25 tūkstančius dolerių, o jose buvo pilamas paprastas “dvasingumu” perpildytas turinys bei nieko bendro su mokslu neturinčios, tačiau moksliškomis vadintos “tiesos”. Čopra, pardavinėdamas ajurvedinius papildus bei audio pamokas užsidirbo ne vieną milijoną dolerių.
Taip pat svarbu žinoti, kad nei Vedose, nei Upanišadose apie Ajurvedą nėra net užsiminta, nors, galima spėti, kad jūsų pažįstamas “Ajurvedos žinovas” jums aiškins, kad šis “mokslas” yra bent 20 tūkstančių metų senumo. Žinoma, jokiais senais ir patikrintais šaltiniais to nepagrįs, nes, kaip jau buvo minėta, Ajurveda buvo sugalvota praeito amžiaus antroje pusėje.
Ajurvedoje dėstomi dalykai pas mus žinomi jau nuo seno. Salerno kodeksas, Paracelso teiginiai, Avicenos darbai, Hipokrato ir jo pasekėjų traktatai, Lukrecijaus Karo eilės, Klaudijaus Galeno atradimai, šimtai ir tūkstančiai eksperimentų bei Europos mokslo vyrų darbų jau seniai “gyvenimo mokslą” sudėliojo į aiškiai apibrėžtas lentynėles. Paprasčiausia, tereikia paimti šias knygas ir skaityti: kaip ne sakinys, taip šventa tiesa. Štai, pavyzdžiui, Galenas sakė, kad “geras gydytojas turi būti filosofu”. Arba: “sveikata - rūšis harmonijos, turinčios labai plačias ribas”. Paracelsas: “viskas yra nuodas, viskas yra vaistas”. Hipokratas: “viskas gerai, kas su saiku”. Kaip matote, jokios mistikos - viskas dėstoma aiškiai ir tiksliai.
Kaip kas paklaus: nejau neegzistuoja ajurvediniai masažai, kūno detoksikacijos ir kitokie organizmo valymo būdai, minimi Ajurvedoje? O taip, jie egzistuoja, tik jiems reikia teisingo vertimo į mums suprantamą kalbą, šiuo atveju - į lietuvių:

Vamana - vėmimo terapija;

Nasja - nosies valymas;

Astapana ir anuvasana - 2 rūšių klizmos;

Virečana - apsivalymas naudojant vidurius liuosuojančius preparatus;

Hidžama - kraujo nuleidimas;

Šie ir dar dešimtys “ajurvedinių” organizmo valymo būdų pas mus žinomi jau nuo seno, tik turi daug paprastesnius ir mums geriau suprantamus apibūdinimus bei pavadinimus. Šiuos gydymo būdus naudojo visi gydytojai - nuo senovės Graikijos ir Romos, iki arabų bei kiniečių medicinos atstovų.
Didžioji dalis talentingų gydytojų, naudodami klizmas, kraujo nuleidimą, dietų bei mitybos pagalba visais laikais gebėjo žmogaus organizmą “pastatyti” į “harmonijos kelią”.
Jei jau apie Ajurvedą kalbėti, kaip apie apibendrintą Indijos liaudišką mediciną, tai mums reiktų žinoti sekančius dalykus:

Indijos farmacijos pramonė - viena labiausiai išvystytų visame pasaulyje;

Indų tarpe “kietumo” viršūnė - gydymasis farmacijos pramonės tiekiamais vaistais, tai yra, tabletėmis, trinktūromis, piliulėmis;

Mirtingumas, žemas sveikatingumo lygis Indijoje - vienas liūdniausių visame pasaulyje;

Šalia Mahariši Maheš Jogi, Radžnišo Čandros Mohano Džaino, visiems žinomo, kaip OŠO, ir net šalia Sai Babos, nuolat budėdavo gydytojai su pačiu geriausiu europietišku medicininiu išsilavinimu;

Tai, kad Ajurvedoje naudojami veiksmingi receptai, bei ypatingą poveikį žmogaus organizmui turinti metodiką, nėra absoliučiai jokių klinikinių įrodymų.
Ir dar.
Jei teisingai sudėlioti mūsų tautos žolininkų ir kitokių alternatyviosios medicinos atstovų laiko patikrintus gydymo būdus bei principus, mes gautume nei kiek ne prastesnę “gyvenimo mokyklą”, nei mums už pinigus siūlomą, tolimųjų šalių burtininkų primestą Ajurvedą.
Tad, verslininkai, nesnauskit - pirmyn!

Šaltiniai: vikipedia, shri-boomer.livejournal