Senbernis Petras ir tarakonai

Photo by Nowshad Arefin on Unsplash

Iki šiol Petras gyveno labai gerai. Dviejų kambarių butas, minimalus apstatymas, televizorius. Žmonos ir vaikų nebuvo, bet Petrą tai tenkino. Kiti jį vadino senberniu, tačiau Petras dėl to nesijaudino.

Vieną dieną Petras virtuvėje susidūrė su rudu blizgančiu tarakonu (Blatta orientalis). Tarakonas, metęs žvilgsnį į netikėtą naktinį svečią (naktimis Petras mėgdavo lankyti šaldytuvą), mandagiai pasišalino, tačiau be proto nelėkė, išlaikė tarakonišką orumą: juk žmonių populiacija   -  tik laikinas svečias šioje ašarų pakalnėje, vadinamoje Žeme, o štai jie, tarakonai, gyveno dar tais laikais, kai paparčių džiunglėse baubė žolėdžiai triceratopsai, juos medžiojo piktieji thyranosaurus rex, o dangų raižė šaltakraujai pterodaktiliai.

Petrui tarakono orumas įspūdžio nepadarė, o pavėluotai sviesta tapkė tik garsiai tekštelėjo į virtuvės sieną, tuo mirtinai įžeisdama orujį Blatta orientalis atstovą, vikriai neriantį į skylutę plintuse.

Pirmomis dienomis Petras didelio diskomforto nejautė: virtuvėje kartais susidurdavo su vienu kitu ruduoju, tačiau abi pusės į tokias akistatas reagavo santūriai bei protingai. Petras mesdavo tapkę, tarakonai laiku pasišalindavo ir taip iki sekančio karto. Ilgainiui įsivyravo tam tikra pusiausvyra, tarakonai nenaglėjo, Petras netgi nustojo mėtyti tapkę, užtekdavo kilstelti ranką ir vabalai suprasdavo, kad laikas nešdintis.

Šią ramią, draugišką pausiausvyrą iš esmės pakeitė Petrą aplankiusi vaikystės draugė Lina, kuri, nuėjusi į virtuvę ir pamačiusi kelis nekaltai ropinėjančius tarakonus, suklykė taip, kad gretimame daugiabutyje užsidegė šviesos: tauta domėjosi, kas tokio baisaus vyksta jų kaiminystėje. Apstulbo ir pats Petras: iš pradžių niekaip negalėjo suprasti, ką tokio baisaus Lina užtiko. Nubėgęs į į virtuvę, merginą rado užsilipusią ant stalo, pakėlusią vieną koją, atidžiai ir su baime žiūrinčią į grindis, kur, kitaip nei įprasta, du tarakonai ramiai dorojo ant žemės nukritusį duonos trupinį. Mergina jau nerėkė, tik tyliai, beviltiškai dejavo.

Petras, pasiuntęs tarakonus į skylutę plintuse, bandė kalbėtis su Lina, tačiau ji, kiek aprimusi, pasikėlusi sijoną, basa, net neatsisveikinusi išlėkė pro duris.

Taip baigėsi Petro ir Linos draugystė.

Petras suprato, kad ateity, jei ir vėl atsives kokią merginą, nemaloni situacija gali pasikartoti, todėl priėmė žiaurų sprendimą: išnaikinti savo ruduosius kambariokus. Prisipirko ragaujamų ir atbaidančiųjų nuodų, kreidelių, diklofosų ir kitokio tarakonų siaubo. Prasidėjo atkali kova dėl dominavimo virtuvėje. Vakarais Petras virtuvės grindis išpaišydavo kreidutėmis, tarsi vaikai žaidimų aikštelės asfaltą. Įsijautęs netgi piešdavo kryžius bei karstus, tačiau tarakonams toks menas didelio įspūdžio nedarė. Krūvelės nuodų, neliečiamos savaitėmis, pavirsdavo dulkėmis ir išplisdavo po visą butą ir, dar neaišku, kas šiais nuodais labiau nuodyjasi  -  Petras ar tarakonai. Bet kokiu atveju, pastarieji ir toliau ropinėdavo virtuvės grindimis, o Petro naktinės ekskursijos į šaldytuvą buvo lydimos tokių pačių įspūdžių, kaip ir anksčiau.

Vieną dieną Petras virtuvėje nurinko visus rakandus, o patalpoje, užsidėjęs respiratorių, išpurškė visą flakoną antitarakoninio skysčio. Po to kelioms paroms apsigyveno pas draugą. Po trijų parų grįžęs namo iš karto nulėkė į virtuvę. Gailus dvokas jau buvo išsisklaidęs, ir tarakonai draugiškai žaidė ant grindų.

Petras pravirko. Tarakonai, pajutę kažką keisto, tyliai iškeliavo į savo skyles. Matyt, juto, kad šiuo metu Petrą reiktų palikti vieną…

Petras labai pasikeitė. Merginų atsivesti negalėdavo, tad, vakarais ateidavo į virtuvę, atsisėsdavo už stalo ir tyliai stebėdavo ramiai žaidžiančius tarakonus, į kuriuos pradėjo žiūrėti visai kitomis akimis.

“Štai, kiti mėgsta laikyti katinus, šunis…”  -  tyliai mintijo Petras,  -  “Peles, chamiakus ir kitokius graužikus. Gyvates, žuveles, papūgėles, varanus...:”

“Kuo gi tarakonai blogesni?”  -  svarstė vyras.  -  “Maitinti jų nereikia, girdyti taip pat. Nei plauti, nei kojas valyti. Patys išeina pasivaikščioti, patys sugrįžtą. Prisirišę… prie namų… Neteršia… Beveik…”

Petras į tarakonus žvelgė vis meiliau. Šie, tarsi jusdami nuo žmogaus sklindantį pozityvą, darėsi tarsi linksmeni, smarkiau lakstė, tačiau ir toliau žinojo savo vietą, nenaglėjo. Tiesa, vieną vakarą Petras užtiko tarakoną ant stalo, bet tas vargšas taip išsigando, kad nulėkė ant žemės tarsi raketa, po to pasislėpė savo skylutėje. Petras net susigraudino.

“O juk išsigando, žvėrelis, kad jam ką blogo nepadaryčiau…Vargšelis, mažutis...”

Kartais Petras su tarakonais kalbėdavo:

-  Na, mažučiai, ir koks jūsų gyvenimo tikslas, kokia jūsų egzistavimo prasmė?

Tarakonai tik susižvalgydavo, tačiau į diskusijas leistis nedrįsdavo.

-  Bet kaip jūs, mažiukai, tokie atsparūs patapot? Gyvenot dar prieš dinozaurus, gyvenot kartu su jais, gyvenate ir dabar!  -  Petras didžiavosi savo ekciklopedinėmis žiniomis.

Tarakonai tik nedrąsiai susižvalgydavo ir toliau mandagiai žaisdavo. Išklausę Petro monologą, tyliai pasišalindavo.

Vieną naktį Petrą aplankė keistas sapnas. Tarakonai, nuolat žaidžiantys virtuvėje ant grindų, išsipūtė, padidėjo ir susėdo už stalo. Petras buvo kartu su jais, jautėsi puikiai  -  jokios baimės, nerimo.

-  Na, mano rudieji draugai, gal dabar galime pakalbėti?  -  prabilo Petras.

-  O ko gi ne?  -  atsiliepė vienas ūsočių.  -  Seniai trokštame. Tik nedrįstame!

-  Oi, kaip faina!  -  apsidžiaugė Petras. Po to kiek nuliūdo, nuleido galvą.  -  Atleiskite, draugai, kad bandžiau jumis atsikratyti. Lina…

-  Viskas tvarkoje,  -  tarakonai puolė per pečius tapšnotį nuliūdusį Petrą.  -  Gyvenime visko pasitaiko. O ir pripratę  -  esame ujami, naikinami, mūsų niekas nemyli ir nelaukia. Tu pirmas toks geras šeimininkas, nors iš pradžių kiek ir nugąsdinai mus…

-  Draugai, bičiuliai, broliai…!  -  Petras susigraudino.  -  Aš daugiau jūsų niekada… Net pirštu…!

-  Dėkui, Petrai. Žinok, kad mes tave taip pat labai mylime. Ir nepaliksime tavęs niekada!

-  Dėkui, broliai,  -  sriūbavo Petras.

-  Niekada, niekada nepaliksime!  -  jausmingai žadėjo tarakonai.  -  Ką bedarytum, mes visada su tavimi! Ar remontą darysi, ar nuomininkų prisileisi, mes visada pasiliksime su tavimi! Net jei ir kitur gyventi išsikelsi, keliausime su tavimi!
Geriausias Ispaniškas aliejus jau Lietuvoje. Itin tyras, alyvuogių, pirmo spaudimo ir dar šalto... Užsuk! 
 -  Ui…  -  Petras negalėjo ištarti nei žodžio, taip jam graudu ir gera buvo. Tarakonai jį gerbė, mylėjo, žadėjo visada būti kartu. Net žmonės taip nesielgia, jau nekalbant apie šunis bei katinus. Tai buvo tikrasis prisirišimas, draugystė, galų gale  -  abipusė platoniška meilė! Nesvarbu, kad tarakono širdis mažesnė už adatos galiuką, širdies dydis matuojamas kitaip  -  kiek joje yra vietos draugams, meilei, supratimui, užuojautai… Tarakonų širdys buvo laaabai didelės.

Atsibudusį Petrą lydėjo pakili nuotaika. Tarsi tyčia, suskambėjo telefonas ir kitame gale suskambo žavusis Linos balsas:

-  Labas, Pytai…

-  Labas!  -  nudžiugo Petras.

-  Atleisk, kad tada išlėkiau tarsi akis išdegusi… Man reikėjo pabūti vienai, viską apgalvoti… A..

-  Taip, suprantu,  -  Petro širdis plakė vis smarkiau.

-  Hmmm… Aš… Aš galvoju, kad mums reiktų susitikti… Pas tave. Šį vakarą… Tinka?

-  Žinoma!- nudžiugo Petras, po to sutramdė emocijas ir prabilo mįslingu, seksualiu balsu,  -  aš tavęs labai lauksiu…

Vakare abu sėdėjo miegamąjame, susikibę už rankų, Petras švelniai bučiavo Linos ilgą, baltą kaklą, mergina tyliai kikeno  -  jautėsi, kad šie bučiniai smarkiai jaudina.

-  Palauk,  -  Lina švelniai atstūmė Petrą.  -  Pakalbėkim…

-  Pakalbėkim,  -  sutiko Petras.

-  Nežinau, nuo ko pradėti… Aš ilgai mąsčiau… Apie mus…  -  Lina norėjo pasakyti kažką svarbaus.

-  Aš ir apie mus galvojau,  -  prisipažino Petras. Vyras nutylėjo, kad praktiškai visos mintys, susijusios su Lina, buvo tik erotinio pobūdžio.

-  Aš galvoju… kad mes turėtume gyventi kartu,  -  pratarė Lina.

-  Aš už!  -  Petras į viršų pakėlė ranką, po to dar ir koją,  -  Visomis keturiomis už!

Lina šyptelėjo ir  mąslingai žiūrėjo kiek į šoną:

-  Kalbėkime atvirai. Mes jau ne vaikai. Net ne jaunuoliai. Mums jau greitai bus po 40… Jei tu sutinki savo gyvenimą susieti su manuoju, manau, mes galėtume labai gerai gyventi… Tu turi gyvenamą plotą, neblogą darbą, aš taip pat, ačiūdie, uždirbu pakankamai. Žinai gi, turiu gerą automobilį… mes galėtume…

-  Taip, taip!  -  Petras nutraukė Liną,  - neslėpsiu, be viso to, tu man esi be galo seksuali!

-  Ačiū…  -  nuraudo Lina.  -  Mes galėtume daug keliauti, įsigyti gražų šunį ar katę. Kas tau labiau prie širdies?

Petras sustingo. Staiga jam pradėjo gniaužti kvapą. Jis tarsi jautė, kad visi jo geriausieji draugai   -  tarakonai šiuo momentu suklusę laukia lemtingo spręndimo.

-  Bet aš turiu tarakonus…  -  nerišliai lemeno Petras.  -  Virtuvėj…

-  Nieko tokio,  -  nusišypsojo Lina.  -  pagalvojau ir apie tai. Mano pusbrolis turi nuosavą deratizacijos  -  desinceksijos įmonę. Aš su juo jau pakalbėjau. Sakė  -  jokių problemų: po paros neliks nei vieno tarakono. Žinoma, reiktų pakalbėti ir su kaimynais, tarakonai dažnai keliauja vamzdžiais…

Staiga Lina nutilo. Pastebėjo, kad Petras virsta į šaltą, atšiaurų sfinksą.

-  Lauk…  -  tyliai sušnibždėjo Petras. Po to atsigavo.

-  Laaauuuk!!!  -  sustaugė.   -  Laaaukk iš mano namų!!!

Lina pašoko ir, pačiupusi iki šiol nusimestus drabužėlius, išlėkė iš kambario. Čia, koridoriuje, pagriebusi batelius, basa, iššovė pro duris.

“Matai, kokia! Žudys ji, mat, mano tarakonus!!”  -  piktai gromuliavo Petras. Nubėgęs prie laukujų durų, atidarė jas ir sustaugė per visą laiptinę:

-  Kad gyvenime nelįstum prie mano tarakonų!!!

Pabaiga.

Moralas: kiekvienas senbernis turi savo tarakonus, kuriuos gins iki paskutiniųjų.

Saulius Veržikauskas