Keistas gyvenimas

Photo by Marija Gaba on Unsplash

Tai va, nuvariau į turgų nupirkti obuolių, vietoj majonezo, ir man atsitiko toks įdomus dalykas.

Einu sau apsipirkęs - ant pečių kuprinė, pilna ne tik obuolių, bet ir kitokių gėrybių, rankoj maišelis su kiaušiniais (vištos), žiūriu, močiutė sustojusi prie bordiūro, bando nulipti. Vienoj rankoj du plastikiniai maišeliai, kažko pilni, kitoj - pintas krepšys.

Na, priėjau, padėjau nulipti ir pasiūliau krepšį panėšėti. O jau apsidžiaugė ana!
Einam, žodžiu, aš ją kalbinu.

- Ar dažnai į turgų vaikštot?

- Oi, sūneli, kiekvieną dieną. O jau kaip sunku, kaip sunku... Žinok, vaikeli, jau nebegaliu visko kartu daryti - ir nešti, ir prekę rinktis ir dar gražą teisingai suskaičiuoti...

- Tai, kad šitam turguj visi sąžiningi, - pastebiu. Nes pats nuolat maišausi po įvairius turgus, žinau.

- Tai valgyt darysit? - mandagiai kalbinu.

- Darysiu, sūneli, darysiu.

- Aš tai irgi gaminu maistą, bet padarau dvejoms - trejoms dienoms, - bandau patarti.

- Oi, koks tu protingas! - nuoširdžiai gėrisi močiutė. - Aš ir taip daryčiau, bet maniškiai valgo tik šviežią maistą...

Susimąsčiau. Pala, pala, jis vos paeina, tempia tris sunkokus nešulius, o namuose jos laukia kažkokie "maniškiai". Iš pradžių pamaniau, kad kokie nors žvėreliai. Bet ne - nešuliai tikrai ne menki, nei šunims, nei katėms kasdien tiek maisto, tuo labiau iš turgaus, nereiktų.

- Tai su kuo gyvenat? - atsargiai užklausiu.

- Turiu vyrą, sūnų su marčia ir anūką, - pasigiria.

- O jie į turgų nevaikšto? - klausiu nustebęs.

- Ne, ką tu, sūneli! Nei karto nebuvo. Juk aš dar paeinu, čia mano pareiga - nupirkti ir pagaminti valgyt!

- O vyras, sveikas jis?

- Sveikas, dar ir su dviračiu mėgsta pasivėžinti...

Einu su močiute ir nieko "nebepagaunu". Vyras sveikas, namuos - jauna šeima, o pats silpniausias šeimos narys - tempia nešulius!

- Ar sūnus jums duoda pinigų maistui? - dar turiu viltį, kad tai nors kiek sušvelnins situaciją, tačiau pasąmonėj jau žinau, kad klystu.

- Ką tu, vaikeli! Jie pinigus tik pirkiniams leidžia, marti tik laksto po prekybos centrus...

Tyliu. Nežinau ką ir pasakyti. Su tokiu atveju susiduriu, ko gero, pirmą kartą.

- Tu nepyk, sūneli, bet aš pasakysiu: šiais laikais jaunimas pasileidęs, nori visko ir iš karto! Tik tu nepyk, nes tu, matau, geras.
- Nepykstu, tuo labiau, kad man jau per 50, - šypteliu, - Ne kaži koks jau aš ir jaunimas.

Dar paėję porą šimtų metrų išsiskyrėm, senutė labai man dėkojo, o aš neradau žodžių, ką jai atsisveikinant ir pasakyti. Todėl paprasčiausia pasakiau "linkiu jums laimės" ir pasukau savo keliu...