Kaip žmogus alumi vėžį išgydė

Photo by Frank Luca on Unsplash

Pamokantis pasakojimas su epilogu.

Seniai seniai, dar kolūkių laikais vienoje gyvenvietėje, netoli Vadaktų (o gal ir pačiuos Vadaktuos) gyveno sau šeimyna ir žemelę dirbo. Kolūkio ir savo. Vaikai jau buvo užaugę, į miestą išlėkę.

Liko šeimos galva su savo moteriške. Kartą vyras pasijuto taip prastai, kad pora susiruošė pas daktarus, vyko ar tai į Panevėžį, ar į Kauną, ne tame dabar esmė.

Vyrui atlikti tyrimai parodė, kad žmogeliui beliko tik keli mėnesiai gyvenimo - vėžys. Daktarai apie tai pranešė moteriai, vyrą nuo šios baisios diagnozės saugojo - lygtai toks įstatymas buvo, o gal ir dabar dar yra - ligoniui apie artėjančią mirtį nepasakoti.

Neguldė žmogelio į ligoninę, nes jau nebuvo reikalo. Grįžo pora namo, moteriškė liūdna baisiausiai, o vyras irgi pradėjo kažką įtarti. Kiek pasvarsčius moteris sako:

- Daktarėlis liepė tau pasilsėti. Nebeik į darbą, o ir namie, prie ūkio, tavęs nespausiu, susitvarkysiu pati.

- Tai ką man veikti? - stebėjosi vyras.

- Veik ką tik nori. Ilsėkis. Esi laisvas pasirinkti.

Čia jau vyrukas susimąstė, bet iš tokios situacijos nusprendė naudą išpešti.

- O alalio galiu pasidaryt? - paklausė viltingai.

- Darykis alalį, daryk, ką tik nori. Ilsėkis.

Alalis reiškia "alus". Taigi, žmogelis puolė gamintis naminį alų. Jei kas nežino, anam krašte tai buvo įprastas dalykas, o naminis alus būdavo silpnas, tačiau pilnas gyvybės. Ir niekas jo nepasterizuodavo, nefiltruodavo - gerdavo putotą, ne visai skaidrų gintarinį skystį, cukraus alaus gamybai nenaudodavo.

Pasidarė žmogelis alaus, guli sau ant pečiaus, laisvalaikiu gurkšnoja. Kaimynas į svečius - su kaimynu gurkšnoja. Giminės aplanko - su giminėmis gurkšnoja.

Žmona tyli, laukia, kada vyreliui bloga pasidarys, kada giltinė aplankys.

O vyrukas atsigavo, išgražėjo alutį gurkšnodamas. Praėjo mėnuo, praėjo kitas - nemiršta, rupūžioks! Pusę metų praėjo - nieko!
Po metų žmona neiškentė:

- Užteks ant pečiaus voliotis ir alalį siurbt - marš prie darbo!

O vyriokas ir nesipriešino - pačiam atsibodę buvo. Nuvyko jie pas daktarėlius, tuos pačius, iš Panevėžio ar iš Kauno, o anie savo akimis netiki:

- Ar tą patį žmogų atvežei?

- Tą patį, - patvirtino žmona, - tą patį.

Nerado daktarai jokių vėžio likučių. Ar ans pabėgo, ar aluje prigėrė - dabar neaišku, bet pora nugyveno ilgą ir nenuobodų gyvenimą. Vyras nuo alaus atjunko, ale kartais, kai proga būdavo, padarydavo. Salyklinio, rugio spalvos, gero tokio.

- Užteks siurbti, pakankamai prigėrei ant pečiaus besivoliodamas, - nepiktai sudrausdavo moteriškė, o vyriokas tik šypsodavosi sau į ūsą...

Tokia štai reali istorija.

O dabar - žadėtasis epilogas.

Alus gerti yra sveika. Bet tik tikras - naminis, nefiltruotas ir nepasterizuotas, kurio gamyboje nebuvo cukrus naudojamas.

Tikras salyklinis alus yra silpnas - kiek stipresnis už naminę girą, užtat pilnas organizmui reikalingų mikroelementų, vitaminų ir kitokio gėrio.

Tačiau jei manote, kad sau gerumą suteiksit parduotuvinį alų gerdami - smarkiai ir negrįžtamai klystat. Šitam aluj nieko gero beveik nelikę. Jis negyvas.