Paršo širdis

– Aš nemėgstų morkų, – pratarė geltonas, senas katinas, ilga uodega ir nudraskytomis ausimis.

„Na ir nemėk“, – pamaniau sau, – „Ir aš jų nemėgstu“.
– Tai, tada – iki! – dar kartą tarstelėjo katinas ir šmurkštelėjo pro atvirą langą.

„Iki“, – atsisveikinau mintyse. Kažkas buvo ne taip. „Nuo kada, rupūže, katinai kalbėti išmoko? “ – pagaliau iškilo teisingas klausimas. Ant stalo gulėjusią ir ką tik katino uostytą morką išmečiau į šiukšlių kibirą. Akis badė eilės tuščių alaus ir degtinės butelių, nešvarios lėkštės ir krūvelės nuorūkų. Nuliūdęs galėjau konstatuoti, kad nelikę nei lašelio taip dabar trokštamo gėrimo – alaus. Galva zvimbė pakankamai garsiai, kalbantys gyvūnai nestebino.

Pažvelgiau pro langą. Kieme, senos vyšnios šešėlyje gulėjo mano šuo Feliksas. Tarsi pajutęs, kad yra stebimas, jis pakėlė galvą įsistebeilijo į mane.
„O akys tokios protingos…“ – pagalvojau, – „gaila, kad šnekėti nemoka, pakalbėtume…“

– Apie ką mes galėtume kalbėti? – ramiai ir susidomėjęs paklausė šuo.
„O, dar vienas šnekantis stebuklas!“ – truputį nustebau. „Įdomu, kiek vakar išgėriau, kad jau pradėjau ir gyvulių kalbą suprasti?“
– Išgėrei viską, ką parsinešei, – tarsi perskaitęs mano mintis, atitarė Feliksas, – gal turi atliekamą kaulą, arba nori pakasyt man nugarą? Aš tau galiu kojas palaižyt.
Veltis į diskusijas su šunimi nenorėjau, todėl pasitraukiau nuo lango. Iš tikrųjų, kažkas buvo ne taip. Katinas, nemėgstantis morkų, Feliksas… Galvą maudė nejuokais. Reikia nusiprausti po šaltu dušu, tai turėtų padėti.

Persipylęs šaltu vandeniu truputį pažvalėjau. Apsirengęs išėjau į kiemą ir pasukau link pašiūrės. Ten laikiau paršą – Adomėną. Paršas, kaip paršas – dar ne bekonas, bet užtikrintai siekiantis šio titulo.

– Duok ėst! – išgirdau, vos įžengęs pašiūrėn.
„Na, va, ir vėl prasideda!“ – nusiminiau. Tačiau Adomėnas tikrai ne tas padaras, kuris man įsakinėtų!

– Užsičiaupk!!! – sustaugiau visa gerkle, – kas čia per nesąmonės vyksta? !!!

– Nesibark. Šiandien SUSITAIKYMO diena. Aš suprantu tave, o tu – mane. Tai būna kartą gyvenime, – ramiai pratarė Adomėnas.
– Ką reiškia – tu supranti mane? ! – nervingai šaukiau, – ar čia Pasaulio pabaiga atėjo, ar koks kitas velnias ? !
– Juk girdi, ką sakau, o aš girdžiu tave. Pasikalbėkim, – geranoriškai (geranoriškai!) siūlė mano paršas.


– Gerai, pasikalbėkim! – susitaikiau su likimu, nes supratau, kad kol neatsipagiriosiu, šie galvoje skambantys gyvūnų balsai ramybėj manęs nepaliks, – ką apie mane norėtum sužinoti?


– Jau nemažai apie tave žinau, – vėl pratarė Adomėnas, – tu esi labai geras.

– Aš – „labai geras“? – sumišau, – kodėl taip nusprendei?

– Kasdien atneši skanaus maisto, – geraširdiškai porino paršas.

– Tau šis maistas skanus? – nužvelgiau puodą su šutintomis bulvėmis.

– Taip, labai labai skanus.

Tokios tokelės. Mano paršui patinka šutintos bulvės, ir, kaip jis išsireiškė, jos patinka ne šiaip sau, o „labai labai“. Asmeniškai, aš, tokio jovalo nepraryčiau. Nei druskos, nei prieskonių, nei riebaliuko… Fu, kaip neskanu. Bet pala, o argi Adomėnas yra ragavęs ko nors kito? Tiesa, kartais gauna papuvusių vaisių, miltų, atskiestų vandeniu, visokių išėdų, net, kartą ragavo pririnktų karkvabalių. Meniu nelabai gausus.
– Be to, tu esi mano šeima, – maloniai tęsė Adomėnas, – esi vienintelis, kasdien mane aplankantis, maitinantis, besirūpinantis manimi.

– Bet aš nesu kiaulė! – išpyškinau kiek įsižeidęs, tačiau greit susivaldžiau. Neįtikėtinai sparčiai blaivėjau. Jei pasakius teisybę, kiekvienas Adomėno žodis blaivino labiau, už bet kokius vaistus. Pažvelgiau į paršą truputį kitomis akimis. Iš tikrųjų, juk jis nieko, apart manęs nemato. Na, kartais, į gardą įšoka kokia išbaidyta vištelė, pakampe pralekia riebus pacukas, bet tai ir viskas. Nejau tos kelios minutės, kurias praleidžiu su juo, kai atnešu ėdalą, jam taip daug reiškia?

– Adomėnai, – pagaliau pats kreipiausi į paršą, – gal galėtum pasakyti, ar tau ne ankšta šiame garde?

– Neankšta? – „nustebo“ mano kiaulius, – ką tai reiškia?

– Na, norėjau paklausti, ar tau čia užtenka vietos, vaizdų…., – nutilau, supratęs, kad kvailiau paklausti nebeįmanoma. Tačiau žodis, ne žvirblis: paleidai – nebegrįš.

– Vietos tikrai pakanka viskam, – linksmai prabilo Adomėnas, – jei nori, galim gyventi kartu. Maistu taip pat pasidalintume.

Tai štai, kokia ta kiaulės širdis… Taip, Adomėnui mano klausimas apie vaizdus pasirodė nesuprantamas, nes jis, paprasčiausia, nieko kito gyvenime nėra matęs. Ech, jei jis užsipultų mane, keiktųsi, tada galėčiau ramia širdimi išeiti iš čia ir toliau gyventi savo nuobodų, tačiau tokį įprastą ir patikrintą savo gyvenimėlį. Tačiau dabar, kai jis elgiasi su manimi, kaip su savo mylimiausia, artimiausia būtybe, ramia sąžine iš čia išeiti nebesugebėsiu. Ir gyventi po senovei nebegalėsiu… Reikia paklausti, ar jis suvokia, kam yra auginamas…

– Adomėnai, sakyk, ar žinai, kas tau bus, oi, norėjau paklaust, kuo tu būsi, kai užaugsi?
– Nežinau. Tikriausia esu reikalingas tau, o tu man. Užaugęs noriu būt toks kaip tu, gaminti maistą ir nešti tau, – nuskambėjo iki graudumo naivus, nuoširdus atsakymas.

– Adomėnai, bet, jau rytoj mes vėl nebesuprasime vienas kito… Turiu galvoje, tu vėl kalbėsi savo kiauliška šneka, o aš savo!

– Nesvarbu. Aš tave visada supratau ir be žodžių. Suprasiu ir ateity. Nes tu – man pats mylimiausias, artimiausias žmogus.
Nuščiuvau. Buvau galutinai pribaigtas. Kiek gyvulių gyvenime esu nuskriaudęs, nužudęs! O štai dabar pamačiau, kad jie jaučia tą patį, ką ir mes, žmonės. Ne, jie išvis nesavanaudiški, atsidavę, tikintys šalia jų esančiais artimaisiais. Auginti Adomėną tam, kad po to jį suvalgyti? Ne, nuo šiol geriau rysiu šieną, nei paimsiu į burną nors vieną draugo kūno gabaliuką! O juk katinas ir šuo Feliksas, tikriausia, mane myli taip pat, nors ir daugiau laisvės turi. Antai, šuo siūlėsi palaižyti kojas. Ar aš kam nors išdrįsčiau tai pasiūlyti? Taip, tik pačiam artimiausiam, mylimiausiam žmogui… Juk visiems gyvūnams aš atrodau pati tobuliausia, geriausia, protingiausia būtybė. Aš – Karalius. Todėl ir turiu elgtis, kaip Karalius, o ne, kaip kruvinas Budelis.
Jutau, kad iki šio momento mano gyvenimas buvo buka ir žiauri vartotojiška egzistencija. Kad tai nesitęstų ir toliau, turėjau ryžtis svarbiam sprendimui. Sprendimui, apversiančiam visą iki šiol mano buvusią gyvenimo tvarką, supratimą, pasaulėžiūrą. Truputį pamąstęs, nusišypsojau ir linksmai prabilau:

– Adomėnai, aš žinojau, kad šiandien yra SUSITAIKYMO diena. Nekantriai jos laukiau, kad galėčiau tavęs paprašyti kartu keliauti į naują gyvenimą. Dėl tam tikrų priežasčių, iki šiol tu turėjai būti šiuose savo namuose, o aš savo. Tačiau, dabar mes gyvensime kartu. Ten, už durų yra didelis Mūsų namas, darže auga daug Mūsų maisto. Tik tu neišsigąsk – anas, ateinantis Mūsų gyvenimas bus daug spalvingesnis ir vaizdų tu pamatysi tikrai daugiau, nei čia. Ir iš vis, ar ne laikas tau būtų pajudėti, palakstyti, išsimaudyti kūdroje, pasideginti saulutėje?…

Drąsiai atlapojau aptvarą ir atidariau pašiūrės duris į kiemą, į naują gyvenimą…

Photo by Monika Kubala on Unsplash