Kefyro dvasia
Tyla. Baltasis pakilo dar aukščiau, aš spoksojau išsižiojęs, gulėdamas lovoje ir dengdamasis kaldra, kuri buvo vienintelė apsauga nuo netikėtos invazijos.
- Kalėdų dvasia? - viltingai klausiau drebančiu balsu.
Jokio atsako.
- Jaunystės Kalėdų dvasia? - vyliausi atsakymo, nes buvo realiai baisu.
- Aš... - netikėtai nuskambėjo duslus balsas, - ...esu dvasia! Taip, tu atspėjai! Dvasia aš...
- Ko tau iš manęs reikia?
- Aš esu Baltoji kefyro dvasia.... - atsakas buvo ne visai į temą. Tada prisiminiau, kad vakare, kankinamas alkio, išgėriau gerą puslitrį kefyro.
- Tu labai mėgsti kefyrą... - mąstymus pertraukė tas pats duslus balsas. - Todėl dabar aš tave lankysiu nuolat!
Toks pažadas manęs nenuramino. Reikia išsiaiškinti.
- Pala, o nuo kada žmones pradėjo lankyti kefyro dvasios? Suprasčiau, jei būčiau priputęs šnapso ir mane aplankytų visokios miško būtybės su smerfais ir pokemonais. Bet gi aš gėriau tik kefyrą!
- Viskas, kas geriama be saiko, iššaukia dvasių pasirodymą!
- Net kefyras?
- Net kefyras!
Staiga dvasia pradėjo plėstis, pajutau jos šaltą alsavimą. Pasigirdo įkyrus zyzimas galvoje, mano atsralas iš paskutiniųjų laikėsi kūno, tačiau dvasia vis labiau jį traukė… Bandžiau šaukti, tačiau tik žioptelėjau, išleisdamas nerišlų ir tylų garsą…
- Nagi atsibusk! - pajutau, kad kažkas įnirtingai purto mano galvą. Negalėjau susivokti. Po truputį galvoje šviesėjo, supratau, kad visos baisybės buvo tik košmariškas sapnas, o galvą purtė ir žandus vanojo mano moteris. Matyt, dejavau ar rėkiau, o ji vadavo mane iš košmarų pasaulio.
- Uch, - atsidusau ir atgalia ranka nusivaliau kaktą išmušusį šaltą prakaitą. - Bet tai košmarai sapnuojas!...
- Miegok, ryte papasakosi.
- Gerai, tik nueisiu atsigerti.
- Aha.
Nusliūkinau į virtuvę, įsipyliau stiklinę šalto vandens.
“Vandens dvasia gal tikrai neaplankys?” - mintijau.
Žvilgsnis užkliuvo už jaukiai pūpsančio viskio butelio. Nedvejodamas vandenį padėjau į šoną ir įsipyliau 50.
“Toks kiekis dvasių neiššauks” - nusprendžiau ir susiverčiau gintarini gėrimą.
- Tu ką, gėrei? - atsigulus moteris užuodė iš burnos sklindantį alkoholio kvapą.
- Biški įkaliau, - prisipažinau.
- Na čia dabar? Kas čia per nauja mada?
- Ai, ilgai pasakoti…
- Papasakok..
- Nu gerai… Aplankė mane kefyro dvasia, jei tiksliau, Baltoji kefyro dvasia… Sakė, kad padauginau… Bandė pagrobti… Negėriau vandens, nes išsigandau Vandens dvasios… Viskio tik biški, kokius 50 gramų įkaliau… Dvasia neaplankys. Alkoholis žudo kefyrą…
- Na ir nusišneki, - mieguistai pratarė moteris. - Kefyro dvasia… Alkoholis dvasių žudikas… Miegam.
- Miegam, - sutikau.
Pajutau lengvą ramybę, iki kambario neužliejo bauginanti gintarinė spalva.
- Aš esu Škotiško viskio dvasia, - išgirdau grėsmingus žodžius… - Ir tu nužudei mano brolį - Baltąją kefyro dvasią!...
Post a Comment