Pamąstymai po tarakono mirties

Ryte virtuvėje, kriauklėje užtikau besiblaškantį rudą, rieboką tarakoną.

Nepagalvojęs paleidau karštą vandenį ir šio nuostabaus padarėlio gyvenimas buvo baigtas.

Nedažnai juos stebiu, gali būti, kad tai kokia nors lauke gyvenanti rūšis, artėjant žiemai pradėjusi ieškoti kiek šiltesnės pastogės.

Po to širdį užspaudė liūdesys: štai, vienu rankos krustelėjimu nužudžiau visai nekaltą gyvūnėlį. Nei jis kanda, nei teršia, nei gąsdina. Tiesiog gyvena savo įprastą gyvenimą.

Tarakonai šioje planetoje egzistuoja jau... Pala, prieš 15 metų sužinojau, kad jie egzistuoja 600 milijonų metų. Taigi, drąsiai galiu teigti, kad jie Žemelę trypia ne mažiau 600.000.015 metų!
Žmonija - kur kas jaunesnė.

Kažkiek ir didžiavausi, sugebėjęs nužudyti tokį tobulą padarą, tačiau liūdesys pasididžiavimą užgožė, tad, susimąsčiau apie būtį ir nebūtį, gyvenimo prasmę bei tarakonus.

Ar jie turi tikėjimą? Kaip gi tarakonai bendrauja tarpusavyje? Ar jaučia laimę, o jei taip, kaip stipriai? Koks jų gyvenimo tikslas ir prasmė?

Deja, paklausti jau nebegalėjau, negyvas žvėrelis nutekėjo į kanalizaciją... Ar aš norėčiau tokios mirties? Nežinau. Niekada negalvojau. O gal tarakonams taip iškeliauti į geresnį pasaulį - įprastas reikalas?

Ir dar daug klausimų užplūdo meno netobulas smegenis...

Tik žinau, kad tarakonų smegenys yra ne galvoje, kurią nukirtus, jis, teoriškai, mirtų iš bado. Juk galvoje - burna...

Photo by Robert Thiemann on Unsplash