Pomirtiniai patarimai

Norit tikėkit, norit ne.

Šeštadienį ėjom į kapus prisiminti kaimyną, po 40 dienų nuo jo mirties. Kaip ir dera pravoslaviškuose kraštuose, popui giedojimus pabaigus, prie kapo buvo vaišinamąsi. Išlenkiau taurelę ir aš: geras buvo kaimynas, svarbiausia, kad taip pat geras buvo santechnikas, tad, aplinkiniai namai jį gerbė bei mylėjo ir bėdų (su santechnika) neturėjo.

Grižus į namus, tarsi tyčia, šachtoje pratrūko vienas vandens čiaupas, tad, teko jį užsukti, ko pasekoje kieme neliko vandens. Lindau ton šachton, kaimyną vis prisimindamas (ans būtų per 5 minutes viską sutvarkęs), o ir truputėlį dar nuo rakijos apsvaigęs buvau.

Įvertinęs situaciją bandžiau tą čiaupą atsukti ir gumelę pakeisti, bet susidaręs spaudimas taip į mane vandeniu purkštelėjo, kad per 2 sekundes buvau peršlapęs nuo kojų iki galvos. Bet gumutę vis tik pakeičiau: įsukus čiaupą atgal vanduo varvėjo, kaip ir anksčiau ir baisiai man dėl to liūdna buvo.
- Ech, Doce, Doce, - mintyse kreipiausi į a.a. kaimyną (jo toks vardas - Docė), - ir ką gi tu mano vietoj darytum?

- Viską atsuk, paklibink, ir vėl susuk, - mintyse nuskambėjo Docės patarimas. Net krūptelėjau.
Išsukau.... Paklibinau, gumelę pasmaukiau... Susukau... Veikia! Vanduo nevarva!

Laimingas pareinu namo, o moteris ir sako:

- Ar ne laiks vakariene užsiimti?

Na, pas mus maistą ruošiu aš, tad su malonumu puolu į virtuvę, dar įkalu taurelę, bet tokią mažą ir atsuku čiaupą: plausiu, mat, daržoves.

Tik sušnypštė, suūžė, čiaupas nusičiaudėjo ir... nei lašelio! Na, nebėga vanduo virtuvėj, nors tu ką! Svarbiausia, kad nieko neliečiau, nagų nekišau! O tą čiaupą dar a.a. Docė įstatė.

Sėdžiu nuliūdęs, po stalviršiu palindęs ir nežinau nuo ko pradėti. Viskas lyg ir savo vietoje, o vanduo nebėga. Tiesiog stebuklingas atsitikimas.

- Doce, nu ką dabar daryti? - klausiu vilties netekęs.

- Pasuk vą tą varžtą, - atsako man Docė.

- Nejuokauk, - nesutinku su juo, - ką bendro tas varžtas su vandeniu turi?

- O tu pasuk... - gundo mane kaimynas.

Paimu atsuktuvą, pasuku varžtą, bet taip nedaug, porą milimetrų. Ir ką jūs manote?! Čiaupas dar kartą sukosėja, pradeda bėgti rudas vanduo, kuris greit virsta į geriamąjį.

Sėdžiu apšąlęs ir nežinau ką galvoti.

Manot, tuo viskas baigėsi?

Kitą dieną lendu prie pečiaus: tas pats Docė ir siurbliuką jungė, ir atsarginį akumuliatorių su transformatoriumi statė, ir apskritai, visą šildymo sistemą reguliavo. Užkuriu pečių, ans kaista, kaista, o radiatoriai šalti! Po to suprantu, kad siurbliukas neveikia, o pečius jau įkaitęs! Šildomo vandens temperatūra nepaliaujamai kyla, tačiau vanduo necirkuliuoja, tik kaista nedideliame bakelyje. Jau pradedu įsivaizduoti, kaip bakelis, neatlaikęs spaudimo, plėš ir sulaistys visą kambarį bei nusvilins mano odą...

Šiaip ne taip randu vožtuvą, kurio pagalba nuleidžiu garą, prieš tai pakurą užliejęs vandeniu iš bliūdo. Ties 120 laipsnių kaitimas sustoja ir palaipsniui pradeda mažėti, šiek tiek atsipalaiduoju.

Vakare, atsigulęs šaltam kambary, ilgai galvoju, kodėl nesuveikė siurbliukas ir staiga išgirstu Docės balsą:

- O tu perjunk kištuką nuo akumo į tiesioginį srovės perdavimą!

- Tu baik! - susinervinu, tačiau smalsumas nugali, - ką tai duos?

- Akumas nebekrauna, keisti reiks, o jei tiesiogiai prie srovės pajungsi - veiks.

Ryte nubėgu prie pečiaus, perjungiu kištuką. Akurat! Išgirstu siurblio ūžimą ir čiurlenantį vandenį!
Tai dabar ir galvoju: ar mažai už Docę įkaliau, ar per daug, kad anas man visokių nuotykių prigalvojo?

Photo by Stefano Pollio on Unsplash