Dvasingumas
Skirta tik dvasingiems ir Kosmoso energiją sugebantiems naudoti asmenims.
Jau 8 metai, kaip mintu saulės energija, tačiau, kad tai pasiekčiau, prieš tai turėjau būti žoliavalgiu, o dar prieš tai - paprastu veganu, dar prieš tai - vegetaru, o dar anksčiau valgiau ir mėsą. Tačiau šie juodi gyvenimo etapai jau praeityje. Šiuo metu man užtenka saulės spindulių, tik, bėda, kai būna apsiniaukę, tenka kentėti alkį.
Tačiau dabar jau žengiu į sekantį etapą: pradedu pratintis prie halogeninių lempų šviesos. Ji visai skani, nors nėra tokia pilnavertė, kaip saulės spinduliai. Tačiau dabar aš, kaip ir visi normalūs žmonės, galiu užkandžiauti naktį, atsidaręs tuščią šaldytuvą: man pakanka iš vidaus krentančios šviesos.
Sunku bendrauti su nedvasingais ar nesuprantančiais žmonėmis. Atėjus į svečius jie prikrauna pilnas lėkštes negyvų kūno dalių, o taip pat nužudytų morkų, kopūstų bei svogūnų mišinių, į taures pripila rūgimo bakterijų myžalų ir liepia visu tuo džiaugtis!
Vargšai jie, vargšai...
Man užtenka pastovėti saulutės atokaitoje, kad pilnai pasisotinčiau pačia tyriausia ir skaniausia energija. Gaila, tačiau beveik visi susitikimai bei baliukai vyksta vakarais, kai saulužė jau nusileidusi, todėl tenka prašyti atskiro šviestuvo - lempos, kad pastatytų šalia manęs ir aš galėčiau baliavoti kartu su visais.
Kartais į svečius atsinešu nuosavą stalinę lempą, pasidedu ją priešais save, ant stalo, šviesos spindulį nukreipiu sau į veidą. Tokias momentais visi aplinkui nuščiūva, prityla. Kai pasiūlau pabandyti persišviesti galvas ir atsuku lempą į svečius, dažniausia svečiai pradeda skirstytis. Jau ne vienas šeimininkas, pas ką į svečius ėjau, prašė lempos nesinešti, žadėjo leisti ilgai būti vonios kambaryje, nušviestame ryškiomis halogeninėmis lempomis.
Ką gi, išeitis visada atsiranda: mano žmona sėdi už stalo, valgo lavonieną bei geria mikrobų myžalus, o aš, su džiaugsmu, sėdžiu vonioje ir semiuosi tikros kosminės energijos.
Užtat esu be galo dvasingas.
Jau 8 metai, kaip mintu saulės energija, tačiau, kad tai pasiekčiau, prieš tai turėjau būti žoliavalgiu, o dar prieš tai - paprastu veganu, dar prieš tai - vegetaru, o dar anksčiau valgiau ir mėsą. Tačiau šie juodi gyvenimo etapai jau praeityje. Šiuo metu man užtenka saulės spindulių, tik, bėda, kai būna apsiniaukę, tenka kentėti alkį.
Tačiau dabar jau žengiu į sekantį etapą: pradedu pratintis prie halogeninių lempų šviesos. Ji visai skani, nors nėra tokia pilnavertė, kaip saulės spinduliai. Tačiau dabar aš, kaip ir visi normalūs žmonės, galiu užkandžiauti naktį, atsidaręs tuščią šaldytuvą: man pakanka iš vidaus krentančios šviesos.
 |
| Photo by ros dagos on Unsplash |
Sunku bendrauti su nedvasingais ar nesuprantančiais žmonėmis. Atėjus į svečius jie prikrauna pilnas lėkštes negyvų kūno dalių, o taip pat nužudytų morkų, kopūstų bei svogūnų mišinių, į taures pripila rūgimo bakterijų myžalų ir liepia visu tuo džiaugtis!
Vargšai jie, vargšai...
Man užtenka pastovėti saulutės atokaitoje, kad pilnai pasisotinčiau pačia tyriausia ir skaniausia energija. Gaila, tačiau beveik visi susitikimai bei baliukai vyksta vakarais, kai saulužė jau nusileidusi, todėl tenka prašyti atskiro šviestuvo - lempos, kad pastatytų šalia manęs ir aš galėčiau baliavoti kartu su visais.
Kartais į svečius atsinešu nuosavą stalinę lempą, pasidedu ją priešais save, ant stalo, šviesos spindulį nukreipiu sau į veidą. Tokias momentais visi aplinkui nuščiūva, prityla. Kai pasiūlau pabandyti persišviesti galvas ir atsuku lempą į svečius, dažniausia svečiai pradeda skirstytis. Jau ne vienas šeimininkas, pas ką į svečius ėjau, prašė lempos nesinešti, žadėjo leisti ilgai būti vonios kambaryje, nušviestame ryškiomis halogeninėmis lempomis.
Ką gi, išeitis visada atsiranda: mano žmona sėdi už stalo, valgo lavonieną bei geria mikrobų myžalus, o aš, su džiaugsmu, sėdžiu vonioje ir semiuosi tikros kosminės energijos.
Užtat esu be galo dvasingas.
Post a Comment