Grybai ir Abdula

1986 metais su Rimgaudu Stasiulioniu miškuose, kažkur netoli Kandalakšos, prisirinkom įvairių grybų. Grybauti padėjo vienas ukrainietis ir rusas, o tokiam žygiui ryžomės tik didelio alkio genami, nes tose vietose uodų ir mažų muselių susitelkimas gal milijoną kartų lenkia patį tankiausią šių vabzdžių susitelkimą bet kurioje Lietuvos vietoje.
Tarnauti kariuomenėj - ne juokas, ypač, kai prastai maitina.Taigi, prisirinkę grybų ir iš virtuvės "pasiskolinę" kiaulės taukų bei pomidorų pastos, "atradę" porą svogūnų, nulindom kuo toliau nuo kazarmų, iš plytų pasistatėm mini viryklę, užkūrėme ugnį ir dideliame špižiniame katile pradėjome burti.

Kai pradėjom kepinti svogūnus, aplinkui pasklido toks neįmanomai malonus, kvapas, kad mus atrado net keletas azijiečių ir vienas čečėnas, kurie susidomėję stebėjo, kaip mes kūrėme kulinarinį šedevrą.Juos neramino tai, kad į puodą suvertėme ir grybus, kurie, anot azijiečių, "labai nuodingi".

Čečėnas nuo vertinimo susilaikė.

Kepinami baravykiniai (lepšės, šilbaravykiai, raudonikiai) paskleidė visai žudantį kvapą, man jau akivaizdžiai varvėjo seilės, o Rimgaudas išraudo - tai atsitikdavo, kai labai susijaudindavo. O jaudintis buvo ko - tuoj tuoj turėjo būti gatavas pasakiškas patiekalas.

Ką gi, mes - du lietuviai, ukrainietis ir rusas, pradėjome šaukštais kabinti grybų - svogūnų - pomidorų pastos patiekalą. Azijiečiai ir čečėnas gailiai stebėjo mūsų puotą, tačiau prisiliesti prie patiekalo nedrįso - bijojo mirti tokioj jaunystėj, nuo "nežinomų" grybų.

Maisto buvo daug. Po 20 minučių jau pripildėme savo sudžiuvusius skrandžius. Tada Abdula, azijiečių grupelės lyderis paklausė:

- Pilvų neskauda?

- Ne.

- Chebra, pirmyn! - mostelėjo ranka saviškiams ir visi apipuolė katilą.

Kabino jie greitai, grybai buvo suvalgyti. Beje, čečėnas irgi valgė.

Jau po to, maloniai rūkant, Abdula paaiškino, kad jis bijojo dviejų dalykų: kiaulės taukų ir nuodingų grybų. Bet, pamatęs, kad su mumis nieko blogo nesidaro, nusprendė, kad "Alachas - kažkur ten, pietuose, o jis, Abdula - čia, šiaurėje, ir labai alkanas", spjovė į visus prietarus ir atsidavė pagundai prisikimšti skrandį.

Visi liko gyvi. Niekas nenorėjo plauti katilo, todėl įmetėm jį į pelkę, kuri maloniai rakandą pasisavino. Šaukštų neišmetėm, nubraukėm į samanas ir buvom tokie...