Bjauriojo katino meilė

Kiekvienas mūsų daugiabučio namo gyventojas žinojo, koks bjaurus buvo mūsų vietinis katinas.

Bjauriajam šiame pasaulyje patiko tik trys dalykai: kova dėl išgyvenimo, ėdimas to, ką pasisekė atrasti ar susimedžioti ir, jei galima taip išsireikšti, švelnumo paieškos. Toks štai varganas gyvenimas ir šių katino mėgstamų dalykų kombinacija ant jo kūno paliko neišdildomus pėdsakus.

Bjaurusis katinas turėjo tik vieną akį. Toje pačioje pusėje trūko ir ausies, o kairė koja buvo keistai sulaužyta ir suaugusi kažkokiu neįtikėtinu kampu, todėl susidarydavo įspūdis, tarsi katinas visą laiką nori pasukti už kampo. Uodegos katinas neturėjo jau senai. Liko tik mažas galiukas, kuris nuolat trūkčiojo. Ir jei ne daugybė randų, dengiančių galvą ir net pečius, Bjaurųjį būtų galima pavadinti tamsiai pilku rainiumi.

Kiekvienas, nors kartą į jį pažvelgęs, pagalvodavo: “Bet koks tai bjaurus katinas!”. Visiems vaikams buvo draudžiama prie jo liestis. Suaugusiejį, bandydami katiną nuvyti kuo toliau, į jį mėtydavo butelius ir akmenis, o kai katinas norėdavo įeiti į laiptinę, liedavo vandeniu iš žarnos. Jei pasisekdavo, bandydavo durimis prispausti Bjauriojo letenas.

Photo by Tatyana Eremina on Unsplash

Kaip nebūtų keista, tačiau Bjauriojo reakcija visada būdavo viena ir ta pati. Jeigu jį laistydavo vandeniu – jis nuolankiai šlapdavo, kol kankintojui šis užsiėmimas nusibosdavo. Jei į jį kuo nors mėtydavo, jis, tarsi atsiprašinėdamas, trindavosi palei kojas. Jei katinas pamatydavo vaikus, kūlversčiais prie jų bėgdavo ir galva trynėsi į jų rankas, garsiai murkdavo ir prašydavo glamonių. Jei jau jį kas paimdavo ant rankų, jis tuo pačiu momentu pradėdavo žįsti marškinėlių kampelį, sagą ar dar ką nors, ką pasiekdavo.

Tačiau vieną kartą Bjaurųjį užpuolė kaimynų šunys. Pro savo langą girdėjau šonų lojimą, katino pagalbos šauksmą ir šunų šeimininko įsakymą šunims “fas!”. Iš karto puoliau į pagalbą. Kai atlėkiau į įvykio vietą, Bjaurusis katinas jau buvo smarkiai sukandžiotas, kraujuotas ir vos vos gyvas. Drebėdamas iš skausmo ir baimės jis gulėjo susisukęs į kamuolėlį. Katino nugara, kojos, užpakalinė kūno dalis absoliučiai neteko savo pradinės formos. Jo liūdnas gyvenimas artėjo į pabaigą. Katino snukučiu ritosi ašara.

Kol jį nešiau namo, jis gurgė ir duso. Pasileidau bėgti ir tik bijojau, kad nepakenkčiau dar labiau. O tuo metu jis bandė žįsti mano ausį.

Sustojau dusdama nuo ašarų, stipriau priglaudžiau katiną prie savęs. Katino galva prisilietė prie delno, jo auksinė akis pažvelgė į mane ir aš išgirdau… murkimą! Net kęsdamas tokį baisų skausmą, katinas prašė tik vieno - nors lašelio meilės! Galbūt ir lašelio užuojautos… Ir tuo momentu aš pajutau, kad turiu reikalą su labiausiai mane mylinčia būtybe. Mylinčia šimtus kartų labiau, nei bet kas, sutiktas per visą mano gyvenimą. Ir ši mylinti būtybė buvo pati gražiausia, pati nuostabiausia! Padarėlis glaudėsi prie manęs ir tikėjo, kad aš sugebėsiu sumažinti jo kančias…

Bjaurusis mirė ant mano rankų anksčiau, nei spėjau pareiti namo. Ilgai sėdėjau prie laiptinės, o jo kūnas, ramus nuo kančių, ilsėjosi ant mano kelių.

Vėliau ilgai mąsčiau, kaip vienas nelaimingas ir sudarkytas žvėrelis sugebėjo pakeisti mano supratimą apie dvasios tyrumą ir ištikimą, begalinę meilę. Bjaurusis katinas apie užuojautą papasakojo daugiau, nei tūkstančiai knygų, pamokslų bei pokalbių. Ir aš visada būsiu jam dėkinga. Jo kūnas buvo sužalotas, o mano siela – sudarkyta. Pagaliau laikas mokytis ištikimai ir giliai mylėti, dalinti savo meilę artimui, atėjo ir man.

Dauguma mūsų nori būti turtingi bei sėkmingi, tapti stipriais ir gražiais.

O aš visada norėsiu tik vieno - mylėti, kaip mylėjo Bjaurusis katinas…

Paruošė Saulius Veržikauskas